Naujienos

Vietoje feljetono Važiuoti ar nevažiuoti su delikatesiniu portfeliuku pas naująjį?

 

Ugnė LIEPSNAITĖ

 

Ilgametis realus Poniškio valdovas ir garbės pilietis žebenkštis šią žiemą – lyg nesame kailyje. Ypač nuobodu savaitgaliais, kuomet tūno savo didingame urve Malūno take. Norėtų prisigerti, bet sveikata neleidžia.

 ,,Stipriai senstu, – nusipurtė. – O buvo laikai! Pas pirmąjį sekretorių dažnas svečias buvau, po egzotinius kraštus laksčiau, o ir į dailesnių žebenkštėlių urvelius šmurkštelėdavau...“, – saldžiai išsižiojo žebenkštis ir mąstė.

 

Dabar jis niekur nelaksto, nelaipioja, neplaukioja... Ne todėl, kad rusvi šeriai jau neblizga, ir liežuvis bet kaip makaluoja, bet kad metai neleidžia ir širdis nuo ankstesnio, impulsyvaus lakstymo smarkiai šlubuoja. Jeigu ne žebenkšties galybė, pažintys, širdelė gal seniai būtų sustojusi... Galėtų nedirbti, nes turtų turi su kaupu, bet senstant dar daugiau jų reikia, todėl ir laikosi Poniškio ligoninės įsikabinęs. Jei ne jam palankūs politikai valdžioje, seniai būtų ištėkštas iš krėslo, kuriame sėdėdamas jau nieko nesugeba. Bet po poros metų palankiųjų gali nelikti. Kas ateis? Prie ko žebenkšties uodegą reikės vizginti? Kol kas pataikė: jis, ilgiausiai Poniškio miško įstaigose vadovaujantis raudonasis kardinolas, – vis dar poste!

Tačiau politika ne tik Poniškio miške, bet ir didžiojoje girioje lyg tas vėjas – nuolat kryptį keičia: tai iš dešinės, tai iš kairės pučia, tai kregždutės, tai raudonieji giriai dirigavo, tai žali atėjo. O ir didžiosios girios ministeriai lyg metų laikai keičiasi. Vos spėja žebenkštienė delikatesinėmis dešromis ir skilandžiais portfeliuką kimšti. Nuveža šviežiai iškeptam sveikatos ministeriui portfeliuką, ir, žiū, – ano nebėra! Tai į šiltesnius kraštus išskuodžia, tai atgal į aukščiausiąją girios kalvelę sugrįžta, tai Anapilin iškeliauja... O dabartinis ministeris griežtumu spirga, alkoholio nemaukia ir tik ekologiškas dešras valgo. Kur tokių, be salietros, Poniškio miške rasi?

,,Tai važiuoti ar nevažiuoti su delikatesiniu portfeliuku pas naująjį?“ – žiūrėdamas į baltutėles Poniškio urvų viršūnes, žebenkštis hamletiškai savęs klausė. – Jei išmes mane iš Poniškio ligoninės, būsiu tik liesa nušiurusi žebenkštis, niekas man nesilankstys, nieko neprašys ir nieko man neduos“, – toliau po nosimi sau burbuliavo.

,,Ei, žebenkštie, išlįsk iš savojo dvaro, reikės pasiaiškinti!“ – grėsmingai sukriuksėjo iš Respublikos tako atrisnojęs šernas.

Žebenkštis savo trumpomis kojelėmis vikriai šmurkšt laiptais į pirmąjį urvo aukštą, puldamas prie durų, dar šūktelėjo pačiai, kad ši penkių žvaigždučių konjaką iš sekcijos ištrauktų ir kavutės užkaistų.

,,Tuoj, tuoj atidarysiu! – ramino nekantraujantį šerną. – Užeik, užeik, šerneli, konjakėliu pavaišinsiu“, – meilikaudamas pakvietė atrisnojusį valdžios žvėrį.

,,O – konjakas! Seniai tokį belakiau, – atlyžo dygliuotoji kiaulė, – Gal dar bulvyčių prie jo tavo pati iškeptų?“

,,Iškeps, iškeps, – letenėle pritariančiai mostelėjo žebenkštis ir pasmalsavo. – Tai kokie vėjai atpūtė?“

,,Tai tu nieko nežinai, nenutuoki, negirdėjai? – pasibaisėjo šernas. – Juk į mano mokyklą tuberkuliozė atslinko. Ne tik Poniškio miškas apie tai ūžia, bet ir didžioji giria apie tai šniokščia! Kodėl neužkirtai baisiai ligai kelio? Juk vyriausias Poniškio daktaras esi! Kaip tu leidai tuberkuliozei mano mokykloje išsikeroti?! Šitiek pinigų iš biudžeto prisivogei, šitokius rūmus įsirengei, santuokinius ir nesantuokinius vaikus ir savo vaikaičius gėrybėmis aprūpinai, o tuberkuliozės nematei?“

,,Anokia čia bėda – tuberkuliozė! Ar didesnių neturėjai? Ar nuo maro dvi tavo įstaigos šernaitės krito? O tu tai jau – ne vagis?“ – žebenkštis skaudžiai kando šernui.

,,Ša, ša, neprimink man tų kritusių šernaičių, iš mokyklos pavogto kuro, traktorių, išnaudojamos darbo jėgos. Gal kokių raminančių turi?“ – jau kone maldavo šernas.

,,Žinoma, turiu, – linktelėjo galva žebenkštis ir šūktelėjo. – Ei, žmona, greičiau nešk tą konjaką! Šerną nuo tuberkuliozės gydysiu.“

comments powered by Disqus

Papildoma informacija