Naujienos

Vietoje feljetono – Net juodus pinigus atidavė...

 

Ugnė LIEPSNAITĖ

 

Buvo šiltas birželio septynioliktosios pavakarys. Didžioji verslininkų vadė lūšis, ką tik pasikeitusi kailinukus ir pasipuošusi brangiu vėriniu, sėdėjo Poniškio miško pakraštyje, pačioje Piltinuko kalvelės viršūnėje, ir susirūpinusi svarstė: ,,Pernai užkaliau dvidešimt milijonų, o per penkis šių metų mėnesius – vos penkis. Jeigu taip ir toliau, tai šiemet uždirbsiu tik dvylika?! Nuostolis – net aštuoni milijonai? Vyliausi pelningiau metus baigti... Kas atsitiko? Kiaunės, voverės, kiškiai, vilkai ir kiti žvėrys bei žvėreliai, įvedus eurą, mano produkcijos neėda? Na, ją pabranginau, kaip ir kiti prekybos rykliai... Buvo litas, dabar – euras... Bet minimalią algą pakėlė! Ar smulkieji žvėreliai sutiks vergauti po 10 valandų už pusę etato?

 Vis besvarstydama, tyliai atslinko į juodąjį kambarėlį, atsivertė sąsiuvinį, kur buvo suraityti nelegaliai mokami atlyginimai jos juodadarbiams, ir nusipurtė: ,,Nebus milijonų, nebus juodų pinigų, bet ar be vokelių žvėrys man dirbs? Sakys, kad pašalpas didesnes gauna ir neis man vergauti. Kaip tuomet be jų prakaito milijonus susikrausiu? Ką daryti? Ką daryti?“ – lyg paklaikusi lakstė po juodąjį kambarį.

 

Jai beputojant, suskambėjo telefonas. Lūšis nuspaudė mygtuką ir nutaisė kuo malonesnį balselį.

-Direktorė ir verslininkė lūšis klauso. Ką malonėsite man pasakyti?

-Liūdna naujiena, galingiausioji Poniškio lūšie. Rytoj iš ryto pas tave atrisnoja darbo revizoriai. Kažkas įskundė, tai tikrins popierius. Džiaukis, kad mano viršininkas šiuo metu atostogauja. Būčiau nesužinojęs ir tau nepaskambinęs. Dabar audros išvengsi“, – dėstė lūšiai ne kartą girdėtas balsas.

-Ačiū, ačiū! Kiek šiuosyk skolinga?

-Na, penkiasdešimt tūkstančių...

-Litų?

-Kokių litų? Eurų, mieloji, eurų, ir dar maišą produkcijos, nes darbo daug turiu, tai įmesčiau į puodą, 10 minučių ir – galima valgyti...

Išgirdusi prašymą, lūšis net pritūpė iš netikėtumo. Gaila pinigėlių, bet baisių nemalonumų išvengs... Nedelsdama pabaksnojo letena telefono ekrane ir paliepė kuo skubiau surasti ištikimiausius pagalbininkus. Kai žvėrys susirinko, informavo juos, kad rytą atrisnoja darbo revizoriai, ir paliepė viską per naktį išvalyti ir sutvarkyti, kad blizgėtų ir įtarimų nekiltų.

Revizorių vyresnysis nemelavo, jo pavaldiniai rytą tikrai atšokavo. Kuitėsi po bylas, skaičiavo, matavo, šniukštinėjo ir žiūrinėjo, bet nieko nepešė. Kai išsinešdino, lūšis pradėjo svarstyti, kas paskundė. Permąsčiusi, ką sakė ir ko ieškojo darbo revizoriai, atmetimo būdu surado tris atpirkimo ožius, tiksliau, ožkas. Išsikvietė vieną, antrą, trečią. Ožkos galvas purto, girdi, niekur neskambino, nieko neskundė.

-Bet kažkas tai apskundė?! Išmesiu iš darbo kaip žiurkes! – šaukė lūšis ir pradėjo teroro kampaniją. – Neatstosiu, kol neprisipažinsite, – grasino.

Ir taip kas rytą, per pietus, prieš baigiant darbą...

Kadangi cechuose įtaisytos vaizdo kameros, tai prie visus vaizdus surenkančio ekrano juodajame kambaryje vietoje bebro atsisėdo pati ir sekė kiekvieną įtariamų pavaldinių žingsnį...

Viena ožkelė, kurią lūšis puolė labiausiai, vos paėjo, jai pradėjo svaigti galva. Vargšelė nuėjo pas Poniškio galvos daktarę. Medikė paskyrė vaistus ir pasiūlė keisti darbą.

-Kol neprisipažinsi, neatleisiu iš darbo ir pas daktarę eiti neleisiu! – apsiputojusi šaukė lūšis.

Ožkelė pravirko.

-Ko bliauni? Prisidirbai, užvirei košę, o atsakomybės krataisi? – šaukė žvėris-turtuolė.

-Bet jūs neturite įrodymų, kad aš paskundžiau, – virpėdama teisinosi ožkelė. – Jūs man nervinę depresiją įvarėte. Eisiu skųstis...

-Na, ir eik. Lauk! – grėsmingai letena užsimojo lūšis.

Po kelių dienų, lūšiai jaukiai betupint juodajame kambarėlyje, suskambėjo telefonas.

-Klausau, – nutaisiusi angelo balselį, tarė ji. – Tai jūs? Aš negaliu su jumis kalbėti. Sergu. Siūlote ožkelę atleisti jos prašymu ir nedelsiant atsiskaityti? Negaliu, sergu aš.

-Bet gal nemirštate... Paskambinkite pavaldinei, kad viską parengtų ir atsiskaitytų su ožkele, – pareiškė skambinusioji ir atsisveikinusi išjungė telefoną.

-Ožkele, ateik, atsiskaitysim su tavim, – nuolankiai tarė lūšis, nedelsiant po to paskambinusi keletą metų nuolankiai jai vergavusiai ožkelei, ir pažadą tęsėjo.

-Net juodus pinigus atidavė, – vėliau džiaugėsi nuskriaustoji. 

comments powered by Disqus

Papildoma informacija