Naujienos

Prisiminkime žmones, prieš 30 metų žuvusius už mūsų laisvę, ir susimąstykime

Birutė KYBARTIENĖ

1991-ųjų sausis. Buvo neramus metas, dirbau redakcijoje, buvau Joniškio rajono politikė... Tačiau nejaučiau baimės, iš širdies dirbau, kad Lietuva būtų laisva, neliktų melo, pasipūtimo, naudojimosi valdžia ir pažintimis bei visokių kitokių blogybių, kurios klestėjo sovietmečiu. Tačiau blogio šaknys gilios...

Nutylėta tiesa

Iš senelių globos namų Lietuvoje koronavirusas skinte skina vyresnio amžiaus žmones, kurių dauguma tikrai galėjo dar gyventi. Globos, slaugos namų yra ir Joniškio rajone, tačiau apie situaciją juose išsamesnės informacijos trūksta. Kai buvau pakviesta stebėti nuotolinį renginį, kuriame dalyvavo rajono meras, ką tik pradėjęs dirbti Joniškio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas medicinai Martynas Gedminas, Joniškio pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė, buvo pasiūlyta pateikti klausimų. Jų išsiunčiau nemažai, į kai kuriuos buvo atsakyta, tačiau atsakymo, kiek nuo koronaviruso per visą pandemijos laikotarpį Joniškyje mirė žmonių, neišgirdau, o klausimas apie situaciją Joniškio ligoninės Slaugos skyriuje, kuriame guli silpniausi pacientai, nebuvo net pateiktas. Gal renginio vedėjas pamiršo, o gal „nepraėjo“ galimų patikrų?

Tačiau Joniškis – nedidelis, faktai išlenda. Mažiausiai viena koronaviruso auka žinoma ir Joniškio ligoninės Slaugos skyriuje. O jei žinoma viena, tai kas galėtų paneigti, kad nebuvo jų ir ar nebus dar daugiau?

Pasigendu sklindančios šviesos

Visą gyvenimą stengiausi sakyti ir rašyti tik tiesą. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, (beje, kelias į ją – aplaistytas krauju: šit ir trisdešimtosios Sausio tryliktosios metinės), vyliausi, kad galėsiu rašyti ir sakyti tik tiesą, kad būsime ne tik laisvi, bet ir gyvensime išties demokratinėje valstybėje. O ar taip lengva parašyti ar pasakyti tiesą šiandien? Gal galingieji sumals į miltus, pasinaudoję aukštomis pareigomis, prieigomis prie klanų, žaisdami korupcinius žaidimus?

Per ilgus žurnalistinio ir politinio (penkerius metus buvau pirmosios, atkūrus Nepriklausomybę, Joniškio savivaldybės tarybos narė) ir kalbėdama su trumpam iš užsienio atostogų ar aplankyti tėvų grįžusiais žmonėmis, dauguma tikino, kad ne sunkesnė ekonominė situacija juos išgujo į užsienį, bet teisingumo stoka mūsų valstybėje.

Yra mūsų laisvoje Tėvynėje lygesni už lygiuosius, didesni už mažuosius. Trūksta pagarbos žmogui, į akis krenta perteklinis kai kurių veikėjų valdingumas. Pratrūksta jie kartais lyg votis, žemina kitus.

Pamenu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šiaulių savivaldybėje žurnalistams buvo surengtas susitikimas su Eteno Lero (Etten Leur) miesto Nyderlanduose meru. Nors prabėgo beveik 30 metų, tačiau akyse iki šiol – šio žmogaus veidas, nuo kurio sklido šviesa, ir širdį šildantys žodžiai.

Prabėgo daugybė metų, turėjome daugybę merų, kurie, anot vienos savivaldybės tarnautojos, ateina ir išeina... Labiausiai įsiminė Juozas Sperauskas, protingas dalykiškas žmogus, „sudegęs“, kuomet labai sunkiu šaliai ekonominiu laikotarpiu pritrūko diplomatijos, kalbantis su streikavusiais dėl vėluojančio darbo užmokesčio rajono mokytojais.

Tik vieną kadenciją mero poste išbuvo ir Romaldas Gadeikis, žmogus, turėjęs labai daug gerų, merui reikalingų, charakterio savybių. „Sudegė“ dėl smulkmenos: visiems gerai žinomos, Anapilin išėjusios veikėjos suklastoto parašo... Ir po to šiam postui tinkantis žmogus nusisuko nuo politikos: į merus daugiau nekandidatavo.

Neįmanoma pamiršti

Artėja ir ateina sausio tryliktoji. Neįmanoma pamiršti prie Lietuvos širdies – Parlamento – pasakytų ramių ir jausmingų kunigo Roberto Grigo žodžių ir vieningos Parlamento gynėjų minios maldos. Žinojau, kad prie Parlamento budi brolis, aš buvau namuose, veržiausi į Vilnių, tačiau kolegė Elona Janulytė (dabar Limantienė), su kuria dirbome „Šiaulių krašte“, griežtai pareiškė: „Tu nevažiuok, namuose – trys maži vaikai, dirbk čia, į Vilnių važiuosiu aš.“

Kolegė budėjo prie Televizijos ir radijo, mano buvusios darbovietės, ir pargrįžusi pasakojo apie žmones, traiškomus tankų, apie nuo jų sklindantį gausmą, nuo kurio užgulė ausis... Po to Lietuva laidojo pirmąsias mūsų laisvės aukas... Kol gyva, matytų vaizdų, girdėto skausmo niekada nepamiršiu.

1991-ųjų sausis. Buvo neramus metas, dirbau „Šiaulių krašto“ redakcijoje, buvau Joniškio rajono politikė... Tačiau nejaučiau baimės, iš širdies dirbau, kad Lietuva būtų laisva, neliktų melo, pasipūtimo, naudojimosi valdžia ir pažintimis bei visokių kitokių blogybių, kurios klestėjo sovietmečiu. Tačiau blogio šaknys gilios. Leidiniuose, kuriuose dirbau, publikavau keletą publikacijų apie vietos veikėjų sudorotus Parlamento gynėjus...

Todėl, kai Sausio tryliktosios išvakarėse „Šiaulių krašte“ perskaičiau seno pažįstamo (tuomet redagavau „Aušros alėją“) šiauliečio Antano Kliunkos žodžius: „Nebijokite, mūsų liko tik vienetai“, tarytum drugys nupurtė. Jis tęsė: „Ar žinote, kiek Lietuvos vyrų sausio dienomis LR AT davė Kario priesaiką, atsisveikino su artimaisiais, užsiminavo ir užsibarikadavo?! Ar žinote, kad mums kolektyviai kun. Robertas per šv. Mišias atleido nuodėmes, o tai daroma tik prieš mirtinas kautynes? /.../ Mes plikomis rankomis nuo nulio atkūrėme Lietuvos kariuomenę, Šaulių sąjungą (LŠS). Lietuvos pasienyje, Rygos OMON'o mušami, deginami, nesipriešinome, nes toks buvo duotas įsakymas. Medininkų poste vyrai šitą įsakymą įvykdė!“

Sausio tryliktosios medaliai. Ir viskas?

Parlamento gynėjams buvo įteikti Sausio 13-osios medaliai. Ir viskas? Susidarė įspūdis, kad dauguma jų buvo palikti likimo valiai ypač sunkiu mūsų valstybei laikotarpiu. Kiekvienas kapstėsi kaip kas išmanė? Ant daugumos buvusių Parlamento gynėjų iš sovietmečio išlikę turėtuose postuose vietos veikėjai griežė dantį. Dauguma Parlamento gynėjų išmėtyti iš darbų, atimant pragyvenimo šaltinį. Ne paslaptis, kad kai kurie buvo palaužti ir prasigėrė, vėliau mirė. Kodėl taip? Kodėl tam neužkirstas kelias? Ar buvo priimtas desovietizacijos ar panašus įstatymas?

Gal nors dabar, kai jų, vidaus Parlamento gynėjų, beliko, anot A. Kliunkos, tik vienetai, pamalonintume juos ne vien Seimo rezoliucija, bet žmogiškai, kad Parlamento gynėjai (ir tos minios žmonių, kurios stovėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto ar Radijo ir Televizijos pastato S. Konarskio gatvėje), galėtų gyventi oriai, nuoširdžiai didžiuotųsi savo laisva ir teisinga Tėvyne, kurioje būtų išgyvendintas melas, vyrautų Tiesa ir Teisingumas, kiekvienas žmogus gyventų pagal savo gebėjimus, kad žmonėms iki algos ar pensijos, likus savaitei, nereikėtų skaičiuoti euro centų, kad būtų vertinama ir saugoma žmogaus gyvybė, sąžiningai rūpinamasi jo sveikata, o nelaukiama, kada jis išties vokelį, kad žmogus būtų gerbiamas, kad jam būtų gera gyventi savo Tėvynėje.

Negi tas neįmanoma?

Juk didiname ramiu metu dirbusiems veikėjams ar politikams valstybines pensijas, nešykštime itin didelių algų viršūnėse sėdintiems valstybės tarnautojams, sakyčiau, vangiai kovojame su korupcija...

Kada šio blogio neliks ar jis nors sumenks? Kada išmoksime bendrauti vienas su kitu dalykiškai, maloniai, kada galėsime pasakyti ar parašyti tik tiesą ir nebūsime už ją tampomi po teismus, kuriuose dar įvairūs vėjai pučia? Ir dažniausiai laimi tie, kurie turi daug pinigų arba reikalingų žmonių aukštuose sluoksniuose? 

Kai mano amžiaus žmonės sako: „Kažin, ar mes to sulauksime?“, susimąstau. Visada buvau optimistė. Anksčiau ar vėliau – gėris nugalės. Rusena viltis ir faktai liudija, kad gėrio link mus veda jaunesni žmonės: politikai, gydytojai, mokytojai... Prisiminkime žmones, prieš 30 metų žuvusius už mūsų laisvę, ir susimąstykime. 

comments powered by Disqus

Papildoma informacija