Naujienos

Vietoj feljetono. Maniau, kad visi pamiršo....

Ugnė LIEPSNAITĖ

Rugsėjo pirmosios rytą Paisgirio pelkės pakraštyje, ant sausros nudegintos žolės, gulėjo susiraičiusi juoda gyvačiukė. Jos plati trikampė galva nežymiai kretėjo. Gal nuo metų naštos, o gal nuo pykčio, kad geriausi gyvenimo metai jau praėjo ir ji – vienui viena, susiraukusi ir pikta, voliojasi pelkės pakraštyje... Todėl, žiūrėdama į linksmai keliuku risnojančius pasipuošusius Paisgirio gyventojus bei jų mamytes ir tėvelius, buvo pasirengusi bet kurią akimirką šokti ir suleisti kam nors į koją ar ranką du ilgus savo iltinius dantis, nes tik suleidusi nuodus nusiramina.

 

 

Jau norėjo šokti, bet išgirdo šlamesį už nugaros. Atsisuko – ogi senas žaltys, buvęs jos kavalierius.

,,Ko atšliaužei? – supyko gyvatė. – Panorai iš mano vienatvės pasityčioti?“ – grėsmingai puolė netikėtai atšliaužusįjį.

,,Tai tu – ne Poniškyje, ne Rugsėjo pirmosios iškilmėse, ne Paisgirio mokykloje? – stebėjosi žaltys. – Juk esi geriausia praėjusių metų Poniškio tarnautoja, ir į Priuselio girią keliavai, ir paveikslą parsivežei, ir Paisgirio pagrindinę kontorą vis dar valdai.“

,,Baik! – sušnypštė gyvatė. – Ko nori senas žalty? Juk nieko negali, visai neturi jokios galios, neturi jokių valdų, nei pavaldinių. Taškas. Tu – jau mano praeitis,“ – kone puolė ant netikėtai pasirodžiusio roplio.

,,Betgi buvome romantikai, slaptus pasimatymus rengdavome. Pameni, kaip tu savo jauną vyrą su neseniai gimusiu vienturčiu sūnumi kelioms dienoms vienus palikai, kad tik mano glėbyje pabūtum“, – skaudžiai ant slidžios gyvatėlės uodegos mynė žilas ir susiraukšlėjęs žaltys. – Tada kažkaip sužinojęs taviškis sovietinei valdžiai paskundė, tai mane ant raudono kilimo išsikvietę tardė. Girdi, negalima ardyti tarybinių roplių šeimos. Bet kai pasakiau, kad ne aš, bet tu man ant kaklo nėreisi, jie patikėjo, pradėjo juoktis ir pagrasino, kad daugiau nesusitikinėtum, bet tu man skambinai ir skambinai, net atokią pelkės vietą slaptiems susitikimams suradai. Kaip man reikėjo atsilaikyti prieš tokius kerus?“

,,Na, nežinau, nežinau, – purtė senstelėjusią trikampę galvą angis, sparčiai vartydama suktas juodas akis. – Tokie buvo laikai – teko slapstytis, bet, kai demokratija užėjo, kai jau galėjome daryti ką norėjome, tai tavo žaltienė, nors ir slapstėmės, sužinojo! Iš kur? Ar tik pats per miegus nepasigyrei?“ – piktai sušnypštė angis.

,,Tai kad tavo kontoros sienos plonos, gal sekretorė kažką išgirdo?“ – nė kiek neišsigandęs svarstė žaltys.

,,Sakai išgirdo. Man tas brangiai kainavo – tavo žaltienė man visų langų stiklus išdaužė. Į populiariausio girios laikraščio Poniškio redakciją nulėkė. Pameni, žurnalistė tuomet skambino tau, ir man. Sakė, kad nori apie mudviejų asmeninį gyvenimą pasikalbėti. Buvau mirtinai išsigandusi, net iki šiol jos bijau. O tai tau tavo žaltienė – ir sovietinė aukščiausioji deputatė, ir inteligentė, o langus daužė lyg prasčiokė. Skundikė. Karvių ir bulių prižiūrėtoja, štai kas!“ – vis labiau siuto gyvatė.

,,Na, nusiramink, tu ne ką geresnė. Paisgirio gyventojai tave prisiplakėle ir melage vadina, ir šiaip bjauria gyvate, nors man buvai lyg ir nieko prieš pora dešimčių metų“, – pradėjo meilintis senas žaltys.

,,Ko pristojai lyg koks generolas? Dar Paisgirio pletkus ant manęs pili. Negaliu tau atleisti, žadėjai skirtis, mane į pačias imti, bet žliumbdamas ir susirietęs prašei lango stiklų daužytojos atleidimo, ir dabar lyg niekur nieko, galvas suglaudę po vienu stogu, savo kūnus šildote, o aš viena kaip pirštas, niekam nereikalinga“, – pyko gyvatė.

,,Kur šildomės? Juk pas tave atšliaužiau, – uodegą raitė žaltys. – Netgi džiaugiuosi, kad tavęs niekas į Rugsėjo pirmosios šventę nepakvietė, prisiminsime senus gerus laikus“.

,,Ne apie šventę dabar kalbamės, seną nuoskaudą man priminei. Maniau, kad visi pamiršo... Bet kai tik gavau tą geriausios tarnautojos karūną, tai kone visi pasiuto“.

,,Kur nepasius, kaip nepamirš, kad tu kaip ta auksinę žuvelę šokinusi senė panorai geriausios Poniškio tarnautojos karūnos. Poniškio miške ir Paisgirio giraitėje plepama, kad gavai tą karūną tik per blatą. Kaip sovietmečiu žirnelių, majonezo, apelsinų aš, buvęs didžiausio polchozo pirmininkas, gaudavau“.

,,Kokį blatą?! Tą karūną aš sunkiai užsidirbau. Laikraščius, lankstinukus ir kitokius popierius po Paisgirį nešiojau, aplinkines pelkes apšliaužiau, agitavau išsijuosusi, tai va ir – geriausia! Ir papūsk man po uodega.“

,,Už kokią partiją liežuvį kaišiojai? Centristų ar komunistų?“ – lyg iš letargo miego išbudęs paklausė žaltys.

,,Kokių komunistų, kokių centristų? Medelių partiją dabar palaikau ir jai priklausau“, – atrėžė gyvatė.

,.O kas per sekta ta Medelių partija? Tai ta, kuriai briedis vadovauja?“ – tikslino žaltys.

,,Taip, briedis, ir liūtas, ir vilkas. Šventa tvirta trejybė“, – paaiškino nuodingoji angis.

,,Bet, sako, kad jie labai silpni. Lyg žvirbliai iš kanapių išlindę, kapstosi po smėlį, sparneliais mojuoja ir erelius vaizduoja“, – peikė buvusios meilužės naujuosius rėmėjus žaltys. – Kitai kadencijai jų tikrai nei Poniškio, nei Paisgirio gyventojai nerinks. Ką tada darysi? Prie kokios partijos glausiesi?“ – teiravosi.

 

,,O tu ką man patartum, žalteli?“ – kaip senais laikais prie seno žalčio meiliai prisiglaudė klastingoji angis ir įsmeigė į jį savo suktas akis. 

comments powered by Disqus

Papildoma informacija