Naujienos

Vietoj feljetono Mūsų metai – šuniškai geri!

Ugnė LIEPSNAITĖ

 

Kūčių naktį, po Bernelių Mišių, vienas po kito Poniškio valdžios kalvelės link slinko žvėrys ir žvėreliai. Pirmas atrisnojo šernas, paklebeno duris, tačiau jos buvo užrakintos. Tuomet atšleivojo juodasis dramblys.

-O bičiuli, gerai, kad atėjai, o aš čia vienas kaip durnius stypsau – niekas neįsileidžia.

-Tai dabar pagal tave jau du durniai būsime? – įkando dygliuotajai kiaulei dramblys. – Tai ko jie neįsileidžia?Vieta tai – vieša, neturėtų užsibarikaduoti.

-Bala žino, šviesa iš po žaliuzių tai sklinda, – pastebėjo šernas.

-Gal paskambink liūtui, kad duris atrakintų, – patarė dramblys.

-Abonentas neatsiliepia. Paskambinkite vėliau arba palikite žinutę, – situaciją apibūdino malonus moteriškas balsas.

-Liūtas vėl naują sekretorę įsitaisė? – nesuprato dramblys.

Vienas po kito atšuoliavo gal tuzinas kiškių, bet ir jie liko it musę kandę.

-Liksim be Kūčių vakarienės, – verkšleno.

-Lyg šykštuolis liūtas už dyką Kūčias jums būtų ištaisęs, – įkando šernas.

Atrisnojo ir kurmis.

-Ko grūdatės? Ko neinat vidun? Ar jau nėra vietos? – susirūpino žvėris.

-Tai kad valdantieji nebeįsileidžia? – sujudo kiškiai.

-Bet jie ten yra, mačiau savo viršininką – vilką – maišą alkoholinių gėrimų į kalvelės viršų tempiantį, – aiškino kurmis.

-Acha, sakai tempė. Matyt, uždaras Medelių partijos posėdis – mūsų neįsileis, nesižeminkime, eikime šalin, – paragino susinervinęs šernas. – Griūkime atgal į bažnytėlę, žvėrys, pasimelsime, kad naujuoju Poniškio kalvelės valdovu kitąsyk teisingą ir veiklų žvėrį išrinktų. Mane!

-Tave!? – choru sušuko nustebę kiškiai. – Tai vis dar trokšti valdžios? Cha, cha, cha, – laikydamiesi už pilvų iš juoko leipo ilgaausiai.

Žvėrys, dar kiek patrypčioję prie valdžios durų, pradėjo skirstytis.

-Jau nueina! – tarė kurį laiką pro žaliuzių plyšelį į aikštę žiūrėjęs vilkas.

-Paskambinkim zebrui, kad pro šonines duris įšuoliuotų, gal dar koks ilgaausis tupi apačioje... Mažiau bus kalbų, – paliepė briedis.

-Alio, alio, zebre, pro šonines duris įslink, paradinės užrakintos, – nurodymą telefonu davė liūtas.

Netrukus pasirodė ir zebras. Kartu su juo ir lapinas.

-Lapinas? – nustebo briedis.

-Kaip matai. Aš juk kartu su jumis. Na, surengiau vieną, kitą spektakliuką, bet dabar persigalvojau – šitiek metų kartu!

-Na, būk, būk, – sububeno briedis. – O kur žebenkštis? Vėl anksčiau laiko prisiliuobė?

-Ne, ne. Aš – čia, nes man rūpi, ar dar vienai kadencijai ligoninėje paliksite, – pro duris įsliuogė žebenkštis, o su juo ir vandens žiurkė.

-Sutūpkite kur kam patogiau. Kūčių vakarienei vadovausiu aš. Vilke, atkimšk butelius, įdėk žvėrims į lėkštes ėdalo. Pašnekėsime apie mūsų metus, – reikšmingai sububeno briedis. – Žodį suteikiame garbingiausiam užstalės svečiui – zebrui.

-Ar kalbėt kaip miško žvėrims ir žvėreliams, ar jums, mano ištikimi draugeliai?

-Mums, mums, neslėpk, klok viską, kas ant širdies guli, – paragino briedis.

-Tai va, mūsų metai man buvo geri, nes kaip buvau, taip ir likau Antikoprupcijos pirmininku, nors Medelių partijai ir pareikšti įtarimai korupcija. Mūsų metai man buvo geri, nes vos per plauką netapau partijos lyderiu.

-Tai gal vėl iš pirmininko pavaduotojų maukim, ir dabartinį vadą verskim, – pasiūlė ragus aukštai iškėlęs briedis.

-Ar beverta dabar veržtis į valdžią, kuomet teismų maratonas partijai pasipils. Palaukite, – pasiūlė gudruolis lapinas.

Na, žinoma, yra svarbesnių reikalų, – sujudo žebenkštis. – Poniškio žvėreliai plepa, kad baigiu ligoninę nuvaryt, jaunus daktarus išvaikiau, bet vadovauti dar norėčiau. Na, dar vieną kadenciją. Kol dar jūs galit, mane paskirkit, – kone maldavo žebenkštis.

-Tai ar šiandien jau išeini? – nuramino žebenkštį briedis. – Pakalbėkim apie mūsų visų bendrus metus. Man jie – labai geri. Kai buvau direktorius, taip tebesu ir dar pavaduotojo algą gaunu. Bet va vilkas visokių machinacijų su liūtu pridirbo, tai mūsų reitingai žemyn smuko. Galim šaukti, viešai rėkti, kokie mūsų metai geri, tačiau jie – suknisti, – tiesiai šviesiai išrėžė briedis ir apsižvalgęs tarė. – Gal prieš mus rašantis laikraštis negirdi...

-O tai machinacijas tik mes su vilku darėm, tavęs, briedi, šalia nebuvo? – įkirto liūtas. – O zebras – irgi ne prie ko, nors kiekvieną penktadienį ateina pas mane valdiškos kavutės veltui pagerti. Nieko nemato, nieko negirdi?

-Galvok, ką pliurpi! Zebras ne eilinis koks nors, bet generolas, – supyko briedis. – O tu, vandens žiurke, ką gero nuveikei? – kreipėsi į vandens karalystės valdovą.

-Na, vilko pačią įdarbinau, naują kabinetą daviau ir naujus baldus pastačiau. Tupi lyg karalienė.

-O aš smuiką kapelai padovanojau, – puolė girtis vilkas.

-Bet ne už savo, už valdiškus pinigus, o visur išsireklamavai, kad, atrodo, lyg pats tą smuiką būtum nupirkęs. Beje, o gal jis – net dėvėtas? – įgėlė lapinas.

-Durniau tu, – įsiuto vilkas.

-Žvėrys, tik nesusipykit, įpilsiu visiems dar vyno, – ramino įsiaudrinusius draugelius liūtas. – Išgerkim, žvėrys už mūsų metus! – pakėlė taurę ir stuktelėjo briedžiui į ragą.

-Išgerkim, žvėrys, už mūsų metus! – sužvengė zebras. – Už valdžią, kuri man jau svarbesnė nei garbė!

 

-Ar pasigėrei, zebre? – išsigando briedis.

comments powered by Disqus

Papildoma informacija