Naujienos

Kai darbai – didžiulis lobis

   

Joniškietis poetas Jonas Ivanauskas per paskutiniuosius keturiolika metų išleido net 24-is leidinius. Tarp jų yra ir dvikalbių – lietuvių ir anglų, vokiečių, prancūzų, hebrajų, bulgarų, slovėnų, latvių kalbomis. Beveik visuose juose – lietuviška, Žiemgalos krašto dvasia, lietuvių tautinis tapatumas, jo raiška.


Reikėjo kažkuo išsiskirti
Įdomu tai, kad J. Ivanauskas kaip poetas subrendo tik Nepriklausomybės metais, nors pirmąjį eilėraštį parašė dar besimokydamas ketvirtoje Maldenių (Joniškio r.) pradinės mokyklos klasėje.
Poetas prisipažino, kad savo kūrybą Komunistinio režimo metais buvo priverstas laikyti giliame stalčiuje, nes tuometinei valdžiai netiko jo ideologija ir bendrystė su dvasininkais. Tačiau kai jau ištraukė... Kai viskas Lietuvoje pradėjo keistis ilgai laukta linkme, eilės nesustodamos pradėjo rutuliotis poeto galvoje. Produktyvumo J. Ivanauskui galėtų pavydėti ne vienas... Bet eiles kuriančių šiais laikais – lyg iš gausybės rago... Todėl poetas J. Ivanauskas puikiai suprato, kad reikia kažkuo išsiskirti, patraukti skaitytoją.
Lyg mistinis
„Mano tėtis kilęs iš Tauragės, – prisiminė J. Ivanauskas. – Ten kiekvienas kaimas turi savo poetą. Labai dainingi žmonės gyvena. Tauragės kraštas man visada buvo lyg mistinis. Labai gražus, sakytume, Šveicarija Lietuvoje. Bet aš gimiau ir užaugau Joniškio rajone“, – nei džiaugdmasis, nei apgailestaudamas pabrėžė jis. Tarytum norėdamas pasakyti, kad Joniškio rajone Šveicariją įmanoma sukurti tik žmogaus rankomis. Gražia gamta, taurinančia žmogaus jausmus, Dievas šio krašto neapdovanojo. Brandaus amžiaus sulaukusiam poetui reikėjo ieškoti kitokių lietuvių tautinio tapatumo klodų ir turtų.
„Mane suintrigavo Žiemgalos krašto istorija“, – išsitarė iškilmingai lyg būtų atradęs didžiulį lobį.
„Pririšti“ prie gimtinės
„Esu vienas iš nedaugelio rašančiųjų, kurio aštuoniasdešimt penki procentai tekstų yra „pririšti“ prie Žiemgalos krašto, prie upelių Joniškio rajone – Platonio, Sidabros, prie Mūšos upės, prie Joniškio, Šiaulių, Vilniaus miestų, prie gimtųjų Maldenių, Naisių, Jauniūnų, Mindaugų, Paberžės kaimų, Kreivakiškio dvaro ir nemažai vietovių žiemgališkojoje Latvijos dalyje, – vėliau tikino J. Ivanauskas. – Kadangi du trečdaliai Žiemgalos teritorijos yra Latvijoje, tad, norint geriau suvokti, kas tie žemgaliai, tenka nemažai bendrauti su kaimynais latviais Jelgavoje, Duobelėje, Tervetėje ir, aišku, Rygoje“.
Latviškai ir lietuviškai
Atgimimo metais iš Vilniaus grįžęs į gimtąjį Joniškį, poetas susipažino su Dzintra Elga Irbyte-Staniuliene. Dzintra puikiai kalbėjo latviškai. Vertė į lietuvių kalbą latviškas knygas. Susidomėjo J. Ivanausko eilėmis. Pradėjo versti ir jas. Todėl drauge nuvažiavę į Latviją, Jono Ivanausko poeziją skaito dviem kalbomis: Dzintra – latviškai, Jonas – lietuviškai.
Pasak J. Ivanausko , poetiniame žodyje dažniausiai slypi ir tam tikra paslaptis, bent jau pageidautina, kad slypėtų. Juk per žodį, metaforą, vaizdą pažadinamos, prikeliamos, atgaivinamos antgamtiškos kalboje slypinčios galios, išryškinamos iracionalios prasmės, įprasta buitine kalba gal sunkiau paaiškinami dalykai, užduodamos vis naujos didžiajame paprastume slypinčios mįslės. Atsiverdamas poetas išsiduoda – kalbėdamas jausmų kalba, atveria sielos slėpinius, kurie savo tikrąją prasmę įgyja tik sąskambyje su kitos, priimančios sielos telkiniais.
Lietuvos tūkstantmečiui
Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui poetas J. Ivanauskas skaitytojams pateikė savo dvidešimt antrąją knygą „Baltaliemenė diena“. Knygelės pristatymo renginiai vyko įvairiose vietose. Poetui teko dalyvauti net Beatričės Grincevičiūtės bute-muziejuje Beatričės namai. Poetas tvirtino, kad specialiai nesirengė Lietuvos tūkstantmečio pagerbti būtinai savo naująja knyga. Pasak jo, nes visi leidžia, o visų mėgdžioti jis nenorėjo. Tačiau tuometinė Joniškio vicemerė Rimantė Misiūnienė savotiškai paskatino „Baltaliemenės dienos“ leidimą... Buvo pasiūlyta poezijos knygelę išleisti net keturiomis kalbomis. Joje sudėta dvylika poeto J. Ivanausko eilėraščių, išverstų į anglų, latvių, ir vokiečių kalbas. Su naująja poezijos knygele į Beatričės namus išvyko kartu su vertėja Dzintra Elga Irbyte-Staniuliene ir tuometine savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėja.
Į renginį atvyko gausus būrys vilniečių: poeto klasės draugai ir su Žiemgalos kraštu susiję kraštiečiai.
Tuomet profesorius J. Galkus įtikinamai aiškino, kodėl Žiemgalos žemė nėra vaisinga kūrėjais. Mat Visagalis, dalydamas turtus, vienus kraštus apdovanojo įspūdingais kraštovaizdžiais, kitus – miškais ar ežerais, o Žiemgalai dosniai atseikėjo derlingos žemės. Žemė reikalauja priežiūros ir darbo, todėl menams ir kūrybai prie žemės palinkusiam žmogui lieka mažiau laiko. Štai kodėl iš Žiemgalos į platųjį pasaulį išeina ne tiek jau daug kūrėjų.
„Vadinasi, kiekvienam esančiam tenka stengtis už du, ką nuolat įrodo poetas Jonas Ivanauskas“, – renginio metu pabrėžė žinomas Lietuvoje grafikas, prof. J. Galkus.
Kur tarpsta deivės?
„Garbaus ir talentingo kraštiečio kalba mane privertė susimąstyti: gal iš tiesų kūrybos deivės tarpsta tik ten ir tada, kai žmogus turi laisvesnio laiko, kurį gali skirti kūrybai, dvasios polėkiui? O ir pati kūryba – ar tai nėra žmogaus dvasios vadavimasis iš pabodusios kasdienybės rutinos?“, – retorinius klausimus viešoje erdvėje kėlė poetas J. Ivanauskas.
Knygoje „Baltaliemenė diena“ Žiemgala tiesiogiai minima trijuose eilėraščiuose, tačiau Žiemgalos įvaizdžiais, simboliais persmelkta dauguma minimo poezijos rinkinio eilėraščių. ,,Baltaliemenė diena“ nenuvils nė vieno, paėmusio į rankas šį poezijos rinkinį. J. Ivanausko eilėraščiais galima atsigaivinti nuo kasdienių, vulgarių, kaskart mus supančių žodžių, sklindančių gatvėje ir iš televizijos ekranų, bulvarinės spaudos puslapių...
Baltos spalvos J. Ivanausko poezijoje išties daug, tačiau balta spalva – tai, kas šviesu, tai – gėris, kurio senovinėje Žiemgalos žemėje niekada nebuvo per daug.
Dvasios žadintojai
Poetas J. Ivanauskas yra išsitaręs, kad jo lietuviškąją Žiemgalos krašto dvasią pažadino Pakruojo rajono Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo (1930-1979) darbai ir nevienareikšmis buvusio Pakruojo rajono teismo pirmininko, dabar advokato Jono Nekrašiaus žvilgsnis į Žiemgalos krašto istoriją, Žiemgalos krašto dailininkų plenerai, taip pat humanitarinių mokslų daktaro, Šiaulių universiteto docento Stasio Tumėno, kilusio iš Pakruojo rajono, Linkuvos miestelio, palankus požiūris į Žiemgalą, šio krašto istoriją, dvasinius lobius.
Taip jau buvo lemta, kad gyvenimo keliuose poetas J. Ivanauskas susipažino ir su Tėvu Stanislovu. Bendraudamas su juo, patyrė daug dvasinės šilumos ir šviesos. Tėvo Stanislovo dėka, J. Ivanauskas, žymiai anksčiau nei dauguma kitų, susipažino su dvasininko bibliotekoje esančiais poetų: B. Brazdžionio, K. Bradūno, H. Nagio, ir kitų emigrantų eilėraščiais.
„Prieš tris dešimtmečius minėti poetai Sovietų Lietuvoje buvo personos non grata“, – akcentavo J. Ivanauskas.
Nedaug beliko iki 2014-ųjų
Tais metais sukanka 300 metų nuo grožinės latvių literatūros pradininko Gothardo Frydricho Stenderio, kuriuo itin domisi poetas J. Ivanauskas, gimimo. Tais pačiais, 2014 metais, sukanka 300 metų, kai Lazdynėliuose (dabar Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis) gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poetas, liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis.
„Du iškilūs baltų tautų milžinai“, – apie juos sako poetas J. Ivanauskas, parengęs brandų ir vertingą darbą, savotišką knygą ,,Du Baltų tautų milžinai“. Beje, į ją joniškietis poetas J. Ivanauskas sudėjo ypač daug vertingos medžiagos apie Kristijoną Donelaitį.
Lietuvių klasikas K. Donelaitis gyveno gana uždarą parapijos dvasininko gyvenimą. Grožinių kūrinių jis nespausdino, todėl kaip rašytojas nebuvo žinomas, bendraudavo su bendraminčiais tik laiškais. Tačiau K. Donelaičio kūryba ilgus dešimtmečius jaudina ir auklėja ne vieną lietuvių kartą.
Antroji gimtinė – Gumbinė
Savo knygoje „Du baltų tautų milžinai“ J. Ivanauskas priminė, kad lietuvių grožinės literatūros pradininkas, liuteronų evangelikų pastorius Kristijonas Donelaitis gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės aspkrityje, Mažojoje Lietuvoje.
Apie Gumbinę poetas I. Ivanauskas pasakė, jog ji – antroji jo gimtinė, nes 1973-1975 metais čia tarnavo sovietų armijoje. Gal todėl, o gal ir ne todėl, bet beveik po 35-erių metų poetas J. Ivanauskas susidomėjo Mąžąja Lietuva, kurioje subrendo mūsų grožinės literatūros pradininkas K. Donelaitis. Susirado Šiaulių donelaitininkų klubą ir su jo nariais kiekvieną pavasarį vyksta į talkas Tolminkiemyje. Jų metu ir grįžtant namo, gimsta eilėraščiai. Parašytas 2009 m. gegužę skiriamas Prūsijai, poetui K. Donelaičiui, talkininkams ir prieš keturis dešimtmečius įsirėžusiems į J. Ivanausko dvasią ir atmintį prisiminimams:
„Ir žiedai kvepėdami nevysta gyvenimo genio margumo sūkuriuos,
Ir į širdį ilgesio valandomis sugrįžta alsiuos atminimų vakaruos.
Gumbinė – tai žali Medžiai, rašiau užsikniaubęs prie stalo tada,
Ir bėgo Mažvydo maldos Ragainės pievomis, Nemuno žemupiuos.
Tiesa, jos manęs netrikdė, guodė ir gaubė dievai, dievokšniai kiti,
Tik suvirpindavo jausmuos pavadinimai lietuvio ausiai mieli.
Lazdynėliai skambėjo deimantinio varpelio garsu, o prie Tecnerio
Paminklavietės mėlynžiedžiai lubinai žydėjo vasaros metu.“
Ta pati žemė
„Mažoji Lietuva, Prūsija, Kaliningrado sritis – tai vienos ir tos pačios žemės lopinėlio pavadinimas istorijos verpetuose“, – savo leidinyje ,,Du baltų tautų milžinai“, kol kas glūdinčiame kompaktinėje plokštelėje, teigia J. Ivanauskas.
Paskutinį kartą į Tolminkiemį jis vyko su keliais Joniškio 6-osios kuopos nerikiuotės šauliais.
„Po visų ilgų pasienio ties Kybartais procedūrų žvalgėmės pro langus, stebėdami, kiek pasikeitė senoji Prūsija. Stengiausi suvokti, kuo alsuoja senoji prūsų žemė, per kurią 1973-1975 metais teko vaikščioti avint sovietų kareivio batais, – prisiminė poetas. – Netrukus pasiekėme Tolminkiemį. Čia prie 1979 metais restauruotos liuteronų evangelikų bažnytėlės turėjome padirbėti. Sovietmečio sąlygomis tai buvo unikalus, gal net vienintelis atvejis, kai buvo atstatyta bažnyčia. Be abejo, jei ne mūsų įžymiojo poeto Kristijono Donelaičio pasaulinį mastą pasiekusi šlovė, to padaryti nebūtų pavykę“.
Vieni dalgiu mosuodami, kiti rankomis žoles ravėdami, pasklido joniškiečiai po šventorių ir senąsias kapines. Kadangis dalgis itin smagiai švytavo šaulio ir muziejininko Tomo Butaučio rankose, ir kiti darbavosi iš peties. Po talkos joniškiečiai apžiūrėjo miestelį, kurio gatvės, kaip ir anais laikais, tebuvo grįstos akmenimis. Ant senosios geležinkelio stoties sienos dar matėsi užrašas: ,,Tollmingen“. Pasižvalgę, lietuvišką dvasią paskleidę, joniškiečiai sugrįžo į bažnytėlę, kur mažieji vietos lietuviukai koncertą surengė.
„Dar niekada taip gražiai neskambėjo širdžiai mielos lietuviškos dainos“, – prisiminė poetas J. Ivanauskas.
Šio šilto renginio metu poetas J. Ivanauskas į bažnytėlę susirinkusiems lietuviams perskaitė Prūsijai skirtą eilėraštį.
Oras iki šiol – švarus
„Buvo miela pasižvalgyti po Tolminkiemį užkopus į apžvalgos aikštelę bažnyčios bokšte, iš kur matosi aplinkui stūksantys tankūs miškai ir daugybė gandralizdžių, kas tarytum bylojo, kad poeto K. Donelaičio kunigavimo vietovėje oras iki šiol – švarus“, – teigė J. Ivanauskas.
Lazdynėliai buvo antroji joniškiečių kelionės tikslo vieta. Šalia paminklinio akmens (šioje vietoje, spėjama, yra gimęs Kristijonas Donelaitis), auga beveik trys šimtai ąžuolų, skirtų lietuvių grožinės literatūros pradininko atminimui. Aplink – vien lubinai...
Lietuviško žodžio šaknys
Gumbinės miesto centre – paminklas K. Donelaičiui. Išliko poeto pagarbos ženklas. Joniškiečiai aplankė ir Ragainės bažnytėlę, kurioje kunigavo pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. 1574 metais jis parašė pirmąją lietuvišką kmygą.
Iki XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba buvo spausdinamos knygos, Prūsijos valdžios įsakymai, lietuviškia vyko pamaldos bažnyčioje. Todėl Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei tuometinėje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, lietuvių kalba buvo rašto kalba, ir Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdinta žymiai daugiau leidinių nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Joniškietis poetas J. Ivanauskas pabrėžė, kad, būtent, Mažojoje Lietuvoje 1547 m. buvo išspausdinta M. Mažvydo pirmoji knyga lietuvių kalba, o 1590 m. Jonas Bretkūnas išvertė į lietuvių kalbą visą Bibliją. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, kurią parengė evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas. 1818 m. Karaliaučiaus Hartungų spaustuvėje, profesoriaus Liudviko Rėzos iniciatyva, buvo išspausdinta Kristijono Donelaičio poema „Metai“. 1823 m. pradėtas leisti laikraštis lietuvių kalba ,,Nusidavimai dievo karalystėje“, kurį leido N. F. Ostermeyeris. Nuo 1883 m. Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai „Aušra“ ir ,,Varpas“.
„Užtat mane ir mano bendražygius taip traukia Mažoji Lietuva“, – tikino joniškietis poetas J. Ivanauskas, savo darbais ne tik įprasminantis lietuvių tautinį tapatumą, bet ir prisidedantis prie jo tvirtinimo ir sklaidos.

Joniškietis poetas Jonas Ivanauskas Šiauliuose. Birutės Žymantienės nuotrauka.

comments powered by Disqus

Papildoma informacija