Naujienos

Vietoj feljetono. Lyg avys, o ne zuikiai būtume

Ugnė LIEPSNAITĖ

Aukštoje žolėje, nuo dažno rudens lietučio sužvarbę po krūmu tyliai tupėjo zuikiai, tačiau vienas pašoko iš guolio ir ištempė ausis.

-Girdite? Kažkas dunda.

 

Pasistiebė zuikelis ant užpakalinių kojų, spokso, ogi Poniškio pamiške šuoliuoja sukaitęs zebras, o paskui jį paskubomis letenas miško paklote dėsto simpatiška meškutė. Zuikis šmurkšt atgal po krūmu, paliepė tyliai tupėti ir kitiems, ir visi pradėjo klausytis ką šneka stabtelėję pamiškėje didieji žvėrys.

 -Tai va, zebreli, sakei, kad, jeigu prie tavęs plakatuose stovėsiu, tai rinkimus į girios seimą šimtu procentų laimėsiu. Tų plakatų buvo begalės, bet nelaimėjau, net į antrą turą nepakliuvau. Žvėrys plepa, kad tavo autoritetas paskutiniaisiais metais lyg žaibas sminga žemyn, todėl aš ir pralaimėjau.

-Na, na, meškute, neskiesk, juk politikoje tu – naujokė, neišmanai, – dėmėmis išmuštu smailu snukeliu dėstė zebras.

-Bet ko jau aš čia neišmanau? Rinkimų tai nelaimėjau, ir asilas tą suprastų.

-Na, nelaimėjai, bet ir nelikai paskutinė. Be manęs būtum likusi paskutinė.

-Koks skirtumas, vis tiek nelaimėjau, į girios seimą nepatekau, pavaldiniai patyliukais iš manęs šaiposi.

-Ar šaiposi, kad rinkimus pralaimėjai? Šaiposi, kad aštrialiežuvę stirnaitę iš darbo atleidai ir pusantro tūkstančio eurų iš įstaigos biudžeto paklojai, o visiems skiedei, kaip taupysite, kaip naudingai dirbsite...

-Laimė, kad ne iš savos piniginės, – atsiduso meškutė.

Zebras norėjo jai kažką sakyti, bet kaip tik tą akimirką iš kažkur atkriuksėjo šernas. Švarutėlis, gražutėlis, kostiumas net spindi, šypsena iki ausų.

-Ką čia veikiate, draugeliai? Rinkimai juk baigėsi, negi grybus renkate, girdėjau, kad baravykai pasipylė, – klausinėjo sutiktuosius šernas.

-Tai ko tu čia po Poniškio mišką triniesi, į girią nekėblini? – griežtai, kaip dera zebrui, paklausė žvėris.

-Na, kad mane užpelengavo, su mokyklos automobiliu ir girios atriedėjusiu, ir dar šoferis – mokyklos. Na, tai kad prirašė, prirašė, kaip sakoma, girios žurnaliūgos puolė negailėdami... Be to, sakėte, kad aš savas, raginote ne už velnią, bet už savą balsuoti, tai dabar reikia įrodyti visiems, kad esu tikrai savas, – oriai kriuksėjo šernas.

-Savas, tai savas, bet tu kopijuoji mane, kur aš, ten ir tu su gėlių puokštele. Visuose zuikių ir kitokių smulkių žvėrelių suėjimuose stovi šalia manęs ir reikšmingai kriuksi lyg pats svarbiausias būtum.

Ar taip ir yra? Tai, kas čia viršesnis? – iškėlė klausimą zebras ir nukreipė savo griežtąsias akis šerno link, kad tas net susigūžė.

-Tai gal aš jau risnosiu savo keliais, pati bulvių žadėjo iškepti, – nuolankiai pradėjo kriuksėti šernas..

-Eik, jau eik, padėjom tau laimėti ir džiaukis, – piktai rėžė zebras ir susimąstė, o jo galvoje sukiosi įkyrios ir sunkios mintys. Lyg ir pabėgo iš girios nuo bėdų, nemalonumų ar net tiurmos, bet tie nemalonumai atsirito iš paskos. Ir Poniškio miške nėra ramybės. – Ką man daryti? Ką man daryti? – jau balsiai savęs klausė.

-Ką jūs norite man daryti? – išsigando meškutė.

-Tau? Dar nieko, – atsitokėjo zebras. – Praeitis manęs nepaleido. Ot velnias! – kiek įmanoma švelniau šįsyk nusikeikė zebras ir nušuoliavo per pievą, palikdamas pamiškėje išsigandusią ir nustebusią meškutę.

Ši padūsavo, padūsavo ir paskubomis nušlepsėjo į priešingą pusę nei nušuoliavo zebras.

-Ot tau ir valdžią išsirinkome, – nusistebėjo vienas iš zuikių. – Kartais nutaiso snukelį lyg stovėtų bažnyčioje priešais altorių, o kai, regis, niekas nemato ar jam naudinga, raguotu velniu pasidaro.

-Na, taip, broleli, kad nesiseka Poniškio miškui paskutinį dešimtmetį, tai nesiseka, vis ne tuos į valdžią išsirenkame. Lyg avys, o ne zuikiai būtume.

comments powered by Disqus

Papildoma informacija