Naujienos

Žmonių sausakimša buvo ne tik aikštė, bet ir Livonijos gatvė, aikštelė priešais „Žilviną“, o didžiausio Joniškio istorijoje mitingo simbolio nėra...

Birutė KYBARTIENĖ

Birželio 3-ąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui – 32 metai. Pirmoji Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo šešiolika žmonių, Joniškyje susikūrė vėliau, rudenį...

Prieš 32 metus, 1988 m. birželio 3 d., įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Tuomet Lietuvos mokslų akademijos salėje Vilniuje įvyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas. Šią grupę sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės. Po to iniciatyvinės grupės buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose. Joniškyje burtis į Sąjūdį žmonės neskubėjo – vis nebuvo lyderio. Joniškyje sąjūdžio grupė įsteigta rudenį.

Į ją susibūrė tik šešiolika aktyviausių, rajone žinomų ir drąsiausių joniškiečių, nors tuometinėje Joniškio kultūros rūmų fojė buvo susirinkę daugybė žmonių, tačiau burtis į Sąjūdį tądien jie nedrįso...

Tarp pirmųjų Joniškio sąjūdiečių nebuvo nei vieno dabar esančio rajono valdžioje žmogaus... Kai kurių pirmųjų Joniškio sąjūdiečių šioje žemėje jau nebėra... Kai kurie išsibarstė po kitus Lietuvos miestus ir tik vienas, kitas dar gyvena Joniškyje...

Į pirmąją iniciatyvinę sąjūdžio grupę susibūrę joniškiečiai sugebėjo sutelkti, suburti tūkstančius rajono žmonių, kurie troško Lietuvos laisvės, tiesos, teisingumo, oresnio, geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams.

Šimtai žmonių susirinkdavo į tuometinių Joniškio kultūros rūmų salę, tūkstančiai tą 1988-ųjų saulėtą ir šiltą spalį suplaukė į aikštę priešais dabartinį administracinį savivaldybės pastatą. Žmonių sausakimša buvo ne tik aikštė, bet ir Livonijos gatvė, aikštelė priešais „Žilviną“...

Daug metų brandinu idėją, kad kur nors, kad ir savivaldybės žaliojo ploto-gėlyno pakrašty, iškiltų koks nors simbolis, kad ir Laisvės statula, vieninteliam tokia žmonių gausa mitingui pažymėti, atminti. Šią idėją ne vienam savivaldybės darbuotojui sakiau, bet regis per vieną ausį įeidavo, per kitą išeidavo. Apie tai esu kalbėjusi su paprastais žmonėmis, jie netgi galėtų paremti šios idėjos įgyvendinimą, tik reikia kažkam to imtis. Jeigu ne rajono valdžia, tai gal kuri nors politinė, valdžioje esanti, partija susidomėtų ir imtųsi veiklos?

Tą 1988-ųjų rudens dieną priešais savivaldybės pastatą žmonių atėjo, suvažiavo labai daug. Daugumos rankose – trispalvės. Mitingo metu kalbėjo aktyviausi Sąjūdžio žmonės, negailėta kritikos ir aštrių žodžių sovietinei valdžiai...

Tačiau, kai po daugybės metų sužinojau, tuometinės valdžios struktūros planavo panaudoti jėgą prieš taikius mitinguotojus, tačiau vykdyti įsakymą atsisakė tuometinės rajono milicijos viršininkas. Gal įsakymo davėjai taip pat nusileido, nes mitinge buvo labai daug žmonių: joniškiečių ir atvykusių iš kitų rajono kampelių... Šis mitingas, buvimas šalia kalbėtojų, buvimas su tūkstančiais bendraminčių niekada neišdils iš atminties. Kaip kad ir įvykiai, kurie vienaip ar kitaip rutuliojosi vėliau. Tiems, kuriems jie įdomūs, prasmingi, juos prisimena... Tačiau kai kurie kiti, atrodo, tarsi buvo šalia, o gal net nebuvo, nė piršto žmonių labui nepajudino, bet vėliau kibo į valdžią. Kai kurių širdyse subujojo arogancija, valdžios troškimas, galios demonstravimas ir kitokios neigiamybės. Vis dažniau girdime žodžius: „korupcija“, „prekyba poveikiu“ ir pan. Žmonės skundžiasi, kad sunku rasti tiesą. Žinoma, tie, kurie turi daug ir labai daug pinigų, tą teisybę randa...

Dažnai susimąstau, kodėl taip atsitiko, kodėl taip yra? Kodėl jaunesni žmonės tarytum labiau džiaugiasi mūsų valstybės laisve, nei vyresni?

Pasodini gležnus gėlių daigelius, netikėtai užslenka nedidelė šalna, ir patys mažiausi, gležniausi nulinksta. Gal taip buvo ir atkurtoje Lietuvoje? Mūsų valstybėje demokratija labai jauna, pradžioje – lyg tie gležni daigeliai... Kaip žmonėms gyventi, receptų nebuvo. O sovietmečiu žmonės gyveno parodant, nurodant, įsakant, kaip ką ir kur daryti. Atkūrus Nepriklausomybę, tenka suktis pačiam. Dirbti sau arba dirbti kitiems kaip sau. Ne kiekvienas, sovietmečiu stumdytas, tą sugebėjo.

Viena po kitos keitėsi Lietuvos Vyriausybės, ministrai, Seimo nariai, Prezidentai... Ar Lietuva tebesėdi „duobėje“, kaip kad sovietmečiu, kuomet nebuvo prekių, mėsos produktų reikėdavo stovėti kone kilometrinėse eilėse, kuomet karaliavo Jo Didenybė Blatas?

Žinoma, kad ne. Lietuva nuo 1988-ųjų birželio trečiosios pasikeitė, išgražėjo, suklestėjo. Net mūsų Joniškis „dėjo šuolį į priekį“: Europos Sąjungos paramos dėka, vietos verslininkų, valdžios ir eilinių žmonių pastangomis... 

Demokratija Lietuvoje stiprėja, nes laisvo žmogaus darbai, tai ne vergo darbas. Šiaip ramūs, nenorintys kištis, lyg ir stovintys atokiau, tarsi tik stebintys joniškiečiai privalo stiprinti demokratiją, būti aktyvūs savo miesto, rajono piliečiai, tuomet ir sustiprėsime bei gyvensime geriau ir gražiau. Gal net 1988-ųjų mitingo simbolį pastatysime? 

 

comments powered by Disqus

Papildoma informacija