Naujienos

Joniškio kultūros saulutės

Jei nenori plaukti pasroviui...
INTERVIU SU JONIŠKIO KULTŪROS CENTRO DIREKTORE GERDA NORUŠAITIENE.

„Joniškio dienos“. Kelinti metai vadovaujate Joniškio kultūros centrui? Su kokia vizija atėjote dirbti? Ar jai buvo lemta išsipildyti?

G. Norušaitienė. Šių metų balandį bus 4 metai, kai dirbu Joniškio kultūros centro direktore. Mano vizija buvo labai paprasta – tiesiog pakelti kultūros centro įvaizdį, suteikiant joniškiečiams kuo kokybiškesnes kultūros paslaugas, žinoma, įnešti naujovių, dirbti taip, kad žmonės norėtų ateiti į kultūros centrą ir praleisti čia savo laisvalaikį ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip kultūrinio, kūrybinio proceso dalyviai − kad tobulėtų, kurtų drauge su mumis. O kad ši vizija gražiai išsiskleistų, siekiau sutelkti, uždegti kultūros centro darbuotojų komandą darbui. Manau, kad, laikui bėgant, visi kartu tobulėjame, tačiau, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra, todėl visada yra kur pasitempti, ko siekti.

„Joniškio dienos“. Esate namų, nuo kurių tarsi saulės spinduliai turėtų driektis gėris, vadovė... Kaip Jums pavyko padaryti, kad taip ir yra?

G. Norušaitienė. Na, jeigu taip ir yra, tai aš labai džiaugiuosi. Vadinasi, mūsų komanda dirba tinkamai. Iš tiesų mes visi tiesiog stengiamės dirbti kuo geriau. Išties atiduodame visą širdį ir šilumą, kad kiekvienas, atėjęs į kultūros centrą, rastų savo vietą, pasijustų čia laukiamas ir mylimas. Didžiąja dalimi kultūra mums – ne darbas, o gyvenimo būdas.

„Joniškio dienos“. Regis, tik per paskutiniuosius ketverius metus Joniškio kultūros scenoje išvydome tiek daug jaunų talentų... Kaip jie čia atsirado?

G. Norušaitienė. Pradėjusi dirbti kultūros centre priėmiau į darbą naują renginių organizatorę – jauną, talentingą ir labai darbščią – Dovilę Adomaitytę. Tai jos nuopelnas, kad dabar kultūros centras kasdien šurmuliuoja nuo jaunų žmonių juoko, pokalbių ir dainų.... Patyrėme, kad Joniškio jaunimas yra išties kūrybingas ir talentingas, kupinas idėjų, atsakingas ir darbštus. Tiesiog reikėjo žmogaus, kuris juos suprastų, sutelktų, suburtų ir galėtų jiems skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Iš pradžių nebuvo taip paprasta prisikviesti jaunus žmones, tačiau, laikui bėgant, jie patyrė, kad čia yra laukiami, kad čia jie gali realizuoti savo idėjas, galų gale tiesiog pabūti draugiškoje aplinkoje, todėl, vieni per kitus sužinoję, vis daugiau jaunimo ateina pas mus, o mes labai mielai juos priimame.
Šiuo metu esame įkūrę net savarankišką asociaciją Jaunimo kultūros klubą „ETC“, kurio neatsiejama dalis yra ir Jaunimo dainavimo studija. Žinoma, šiam klubui vadovauja mūsų renginių organizatorė Dovilė Adomaitytė.

„Joniškio dienos“. Kaip Jums pavyko, sakyčiau, „persirgti“ iki Jūsų vadovavimo buvusius ne itin patrauklius kultūros renginius su kone vis tais pačiais scenarijais, tais pačiais patrepsėjimais?

G. Norušaitienė. Čia ir vėl ne mano vienos nuopelnas. Man dar nedirbant kultūros centro direktore, į renginius eidavau retokai, nes, jei atvirai, jie būdavo man, jaunam žmogui, nelabai įdomūs... Todėl atėjusi dirbti visų pirma ir stengiausi veiklą pakeisti taip, kad renginiai iš esmės įvairėtų, siekiau naujų, patrauklesnių renginių formų, kad vyktų gyvas, nuolat atsinaujinantis kūrybinis procesas ir nebūtų viskas pagal vieną „šabloną“. Stengiausi į kultūros centro veiklą pažvelgti iš žiūrovo pozicijos. Aišku, kad pagrindinis vieno ar kito renginio varikliukas yra renginių organizatorius. Atėjus į kultūros centrą dirbti naujai, energingai, talentingai ir universaliai renginių organizatorei, pasikeitė ir renginiai. Aišku, labai svarbus yra ir visos kultūros centro komandos darbas. Juk renginio idėją, scenarijų sukuria renginių organizatorius, tačiau ją realizuoja visa komanda. O kad viskas vyktų sklandžiai – čia ir yra mano užduotis. Tad stengiuosi daryti viską, kas įmanoma ir dar šiek tiek daugiau...

„Joniškio dienos“. Rajono kultūros lauke kurį laiką buvo savotiškas paradoksas: įstaiga turėjo vadovą ir dažniausiai jo neturėdavo, todėl laikinuoju vis būdavo vienas garbingo amžiaus darbuotojas. Žmonės net ironizuodavo: „amžinas direktorius“... Ar todėl nusprendėte tapti Joniškio kultūros centro direktore? Ar buvo kitokių priežasčių?

G. Norušaitienė. Kurį laiką dirbau Joniškio rajono savivaldybėje Kultūros ir viešųjų ryšių skyriuje, taigi visą laiką buvau susijusi su kultūra. Iš tiesų būdavo labai skaudu nuolat girdėti neigiamus atsiliepimus apie kultūros centro veiklą, kaip jau minėjau ir anksčiau, man pačiai renginiai būdavo nuobodūs ir neįdomūs, todėl visą laiką galvodavau, kodėl taip yra? Kodėl renginiuose nėra jaunų žmonių, kodėl viskas vyksta pagal „tą patį kurpalių“, kai centre dirba tikrai kompetentingi ir talentingi darbuotojai? Tad mano apsisprendimas ateiti dirbti į kultūros centrą buvo kaip iššūkis pačiai sau, savęs išbandymas. Norėjau pažiūrėti, ar įmanoma pakeisti esamą situaciją, padaryti taip, kad kultūros centras taptų neatskiriama žmogaus kasdienio gyvenimo dalimi.

„Joniškio dienos“. Esate sakiusi, kad galėjote palikti rajoną ir išvažiuoti į didesnį miestą, kaip padarė Jūsų sesuo, dauguma kitų jaunų joniškiečių. Kodėl pasilikote?

G. Norušaitienė. Galimybių dideliame mieste visada yra daugiau, tačiau aš esu mažo miesto vaikas. Man patinka gyventi Joniškyje, patinka stiprus bendruomeniškumo jausmas, džiaugiuosi, kad mano vaikai čia auga. Labai norint, save realizuoti galima ir mažame miestelyje.

„Joniškio dienos“. Kai praėjusį rudenį, Mokytojų šventės metu, jūs, užlipusi ant scenos, padainavote dainą, buvau maloniai nustebinta, o ką tuomet jautėte Jūs? Ar tai buvo viešųjų ryšių akcija? Ar tai buvo Jūsų ilgai laikyto talento išraiška? Ar ketinate dažniau dainuoti?

G. Norušaitienė. Būti scenoje atlikėju yra labai jaudinanti patirtis. Išeiti į sceną ir dainuoti pilnai salei žmonių yra iš tiesų labai baisu... Baisu, kad gali suklysti... baisu, kad gali nepadainuoti taip, kaip reikia, tačiau kartu tai yra ir savęs išmėginimas, naujas iššūkis. Be to, dainuodama jaučiuosi ir savo kūrybingo kolektyvo dalimi. Todėl mano dainavimas jokia viešųjų ryšių akcija... Aš visada labai mėgau dainuoti, tiesiog niekur nesimokiau vokalo, todėl išeiti į sceną buvo labai nedrąsu... Mokyklos, mokytojai, moksleiviai yra pagrindiniai mūsų pagalbininkai, todėl labai norėjosi visiems, būtent tokia forma, padėkoti, norėjosi skirti dalelę širdies... Be to, dainavimas per Mokytojų šventę nebuvo mano pirmasis pasirodymas scenoje. Prieš porą metų mūsų darbuotojas Žydris Žalakis organizavo akustinį koncertą, kuriame dainavau ir aš, su mūsų jaunimo dainavimo studija koncertavau Tytuvėnų miesto šventėje ir respublikinėje kapelų šventėje, Nidos miesto šventėje, mūsų rengtose Joninėse, verslininkų šventėje... Dainuoti man patinka, tai lyg atgaiva sielai po visų „popierinių“ darbų.

„Joniškio dienos“. Prieš Naujuosius, o ir vėliau, pakartotinai, rodytame miuzikle Jūs net vaidinote. Kodėl? Ar nebuvo, kas vaidina? Ar tai – vėlgi Jūsų užlėpto talento pliūpsnis?

G. Norušaitienė. Taip, teko ir vaidinti, ir šokti, ir dainuoti. Labai džiaugiuosi, kad galėjau ir aš prisidėti prie bendro kolektyvo darbo. Tai buvo išties labai įdomi ir maloni patirtis. Įsijungiau į miuziklą ne todėl, kad nebuvo kam, o todėl, kad pati to norėjau. Savo pavyzdžiu stengiausi paskatinti kitus kolektyvo narius imtis iniciatyvos, taip pat parodyti, kad visi kartu mes galime daug, tik reikia labai to norėti. Taip norėjau sutelkti darbuotojų komandą, parodyti, kad, jei siekiame bendro tikslo, – visai nebesvarbu kokios kieno pareigos, svarbiausia – rezultatas. Aišku, visada atsiras geriau dainuojančių, geriau šokančių ar vaidinančių, bet aš, eidama į sceną, apie tai negalvoju... Svarbiausia tai daryti iš širdies, norėti pradžiuginti žmones, atskleisti savo sielos dalelę.....

„Joniškio dienos“. Vaidinote vaikų ir jaunimo teatre ,,Bendraamžiai“? Kas Jus ten nuvedė? Kas išliko atmintyje iš tos pirmos akimirkos? Ko teatre išmokote? Daina, vaidyba – Jūsų hobi? Kokių jų dar turite?

G. Norušaitienė. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, lankiau ir tuometinę muzikos mokyklą, ir vaikų ir jaunimo teatrą „Bendraamžiai“. Teatrą lankė mano sesuo, todėl, paviliota jos pasakojimų, nuėjau ir pati „apsižvalgyti“. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, tačiau ilgainiui pasijutau ten tarsi antroje šeimoje. O teatras mane tikrai labai daug ko išmokė, visų pirma tai tolerancijos, pagarbos žmogui, pagarbos menui ir jį kuriančiajam. Negalėčiau pasakyti, kad buvau gera aktorė, nes teatrą lankiau tik vyresnėse klasėse, tačiau mane tikriausiai patraukė tai, kad vaidyba nebuvo teatro pagrindinis tikslas, čia daug svarbiau buvo bendravimas, bendruomeniškumo jausmas. Apskritai jaunystėje buvau labai judri ir žingeidi. Viskas man buvo įdomu – nuo krepšinio, šachmatų, rankdarbių iki vaidybos, dainavimo ir šokio. Mokykloje aktyviai dalyvaudavau kultūrinėje veikloje. Tas aktyvumas ir noras pažinti, išmokti išliko iki šiol. Visą laiką norėjau piešti, tai buvo mano slapta svajonė, o vieną dieną ėmiau ir pabandžiau.... Dabar piešimas ant šilko man lyg ramybės oazė po sunkių, varginančių dienų, lyg atskiras spalvotas pasaulėlis, kuriame aš galiu daryti viską, ką tik noriu... Vėlgi piešimo nesimokinau, todėl piešiu tai, ką jaučiu, piešiu tai, apie ką svajoju ir nekreipiu dėmesio į taisykles. Esu surengusi tris savo piešinių ant šilko parodas. Vis dar žaviuosi pramoginiais šokiais... Gal kada nors ne tik dainuosiu, bet ir sušoksiu aistringą tango.....

„Joniškio dienos“. Ar patenkinta, kad Jūsų gyvenimo kelias yra toks, koks yra dabar? Beje, koks jis – lygus, lygutėlis, grįstas akmenimis ar einantis per krūmus ar pelkynus?

G. Norušaitienė. Ilgai apie tai mąsčiau... Manau, kad dabar esu būtent ten, kur ir turėčiau būti... Esu ten, kur galiu realizuoti save, savo mintis ir idėjas, kur galiu nuolat tobulėti. Tikriausiai nerasime nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad jo gyvenimo kelias yra lygus ir lengvas, ypač, jei nenori plaukti pasroviui, kai sieki vis daugiau, kai nori tobulėti, neišvengiamai susiduri su kliūtimis ir sunkumais. Bet manęs jie negąsdina, tai mane tik dar labiau užgrūdina.

„Joniškio dienos“. Esate dar ir mama. Ką manote apie Joniškio jaunimą? Kodėl jis geras ir blogas? Ko reikėtų, kad tų blogųjų būtų mažiau?

G. Norušaitienė. Auginu du vaikus – dukrytę ir sūnų. Atvirai sakau, mūsų jaunimas yra nuostabus, talentingas, žingeidus ir nenurimstantis, reikia tik suteikti jiems galimybes, parodyti meilę ir dėmesį. Aš be galo džiaugiuosi, kad Joniškio kultūros centre su kiekviena diena daugėja jaunų žmonių, kad jie čia randa erdvės saviraiškai, o tai ir yra svarbiausia. Kai jaunas žmogus turės erdvę, kur gali kurti, išreikšti save, nebeliks laiko ir noro elgtis netinkamai.

,,Joniškio dienos“. Rajono savivaldybės meras sako, kad gerai dirba administracijos direktorius, man atrodo, kad gerai dirba Joniškio kultūros centras, kuriam vadovaujate Jūs, nes akivaizdūs pokyčiai rajono kultūroje: renginių gausėja, jų lygis išaugo, salės pilnėja... O koks Jūs santykis su rajono valdžia? Kokie šių santykių pliusai ir minusai?

G. Norušaitienė.Tai, kad salės pilnėja, džiugina ne tik mane, bet visą kolektyvą. Labai smagu, kai tavo darbą įvertina, kai esi reikalingas žmonėms. Apie dabartinę rajono valdžią negalėčiau pasakyti nieko blogo. Su visais sutariu, esu jiems dėkinga už tai, kad leidžia kultūros centrui kurti, suteikia laisvę realizuoti savo idėjas, pasitiki, palaiko. Kai yra pasitikėjimas ir palaikymas, tai ir dirbti norisi kuo geriau, efektyviau.

„Joniškio dienos“. Kaip Jums pavyko, man atrodo, kad pavyko, sugriauti daugelį metų sklandantį mitą, kad kultūros darbuotojai Joniškyje kaip ir nedirba?

G. Norušaitienė. Prisipažinsiu, tokios kalbos mane iš pradžių baugino, bet, atėjusi dirbti į kultūros centrą, supratau, kad jo darbuotojai – tikri profesionalai, išmanantys savo darbą žmonės... Tačiau posakis, jog vienas lauke– ne karys, šiuo atveju labai tiko tuometinei situacijai. Manau, kad praeityje tiesiog nebuvo kryptingo ir vieningo darbo, nebuvo bendro darbo strategijos, kiekvienas dirbo sau, kiekvienas buvo suinteresuotas savo veikla. Todėl aš stengiausi ir stengiuosi, kad visi susiburtume dėl bendro tikslo, atiduotume visas jėgas ir gebėjimus tam, kad pasiektume bendrą rezultatą. Ir galiu tikrai atsakingai pabrėžti – mūsų komanda dirba „iš peties“, ir jiems tikrai „ne tas pats“, kokį produktą mes pateiksime žiūrovams, jie neskaičiuoja nei savo laiko, nei jėgų. Ne visada pasiekiame norimą rezultatą, nes dažnai mūsų norai nesutampa su turimomis techninėmis galimybėmis. Bet džiaugiamės, kad kasdien nors žingsniu tobulėjame.

„Joniškio dienos“. Kaip sekasi darbuotojams, kurie vadovauja prie Joniškio kultūros centro esantiems filialams? Kaip vertinate jų veiklą?

G. Norušaitienė.Žmonės, kuriantys kultūrą kaimiškuose centro padaliniuose, išties yra gal kiek mažiau pastebimi, kartais atrodytų net primiršti... Tačiau iš tikro taip nėra. Jų darbo sąlygos pakankamai sudėtingos, tačiau visi su darbu susidoroja puikiai. Visada yra galimybių tobulėti, tačiau svarbu aktyvi veikla, o šito jie nestokoja. Pagrindinis tikslas padalinio darbuotojui – patenkinti vietos bendruomenės kultūrinius poreikius. Kol kas jokių priekaištų nesu išgirdusi, todėl tikrai džiaugiuosi ir manau, kad darbuotojai dirba iš širdies.

„Joniškio dienos“. Ar Jūs laiminga? Kaip manote, nuo ko priklauso žmogaus laimė? Ar kultūra, menai gali padaryti žmogų laimingesniu?

G. Norušaitienė.Bendro laimės apibrėžimo nėra, kiekvienam savo... Vienam laimė – sočiai pavalgyti, kitam –  šeima, dar kitam – darbas. Aš laiminga, kad turiu puikią šeimą, kad turiu nuostabius ir palaikančius tėvus, didelį būrį gerų draugų, erdvės savirealizacijai, kūrybai, šaunius kolegas, patinkamą ir mėgstamą darbą... Ko daugiau dar gali reikėti laimei?

„Joniškio dienos“. Erdve, kuri šiuo metu yra aplink kultūros centrą, joniškiečiai jau gali didžiuotis, nes nedaug kur taip gražu, kaip dabar gražu čia. Kaip planuojate išnaudoti šią erdvę? Kuo ją dar praturtinsite?

G. Norušaitienė. Tikrai labai džiaugiamės, kad turime tokią nuostabią lauko estradą ir aikštę, idealiai tinkančią kultūrinei veiklai. Įrengus šią patrauklią laisvalaikio vietą, išsisprendė labai daug problemų organizuojant renginius lauke. Malonu, kad ši vieta jau turi pozityvią trauką. O kaip efektyviau išnaudoti šią erdvę kultūros renginiams minčių yra tikrai nemažai, tiesiog viskas priklausys nuo finansavimo...

„Joniškio dienos“. Gal turite kitokių minčių?

G. Norušaitienė. Minčių visada yra. Turiu viziją – praplėsti kultūros centro veiklos barą, kryptis, orientuotis ne tik į renginių organizavimą, bet ir į žmonių laisvalaikio užimtumą, savirealizaciją. Tačiau kol kas šių minčių įgyvendinti nepavyks – reikia daugiau patalpų, darbuotojų, lėšų.... Gal kada nors pragyvenimo lygis Lietuvoje pagerės ir galima bus paįvairinti kultūros centro paslaugas.

„Joniškio dienos“. Kaip manote, kodėl kolegos pasiūlė Jus konkurso „Joniškio kultūros saulutės“ kandidate? Už kokius nuopelnus?

G. Norušaitienė.
Iš tiesų, tai buvau labai maloniai nustebinta, tačiau į šį klausimą geriau atsakytų kolegos....

„Joniškio dienos“. Dėkojame už atsakymus.
Kalbėjosi Birutė Kybartienė

Atostogos! G. Norušaitienė
Čigonė miuzikle TAVO LOBIS su piratu G. Čepuliu
G. Norušaitienės asmeninio albumo nuotr.

comments powered by Disqus

Papildoma informacija