Naujienos

Valstybės tarnyboje – lyg talentingai griežtų smuiku

 

 

Birutė KYBARTIENĖ

 

Buvusio Skaistgirio bažnyčios vargonininko Pranciškaus Mačiulio vaikaitė Laura Mockūnienė galėjo tapti smuikininke, tačiau į konservatoriją nestojo, nusprendė studijuoti verslo, o vėliau – viešąjį administravimą. Laimėjo konkursą valstybės tarnautojo vietai užimti ir šiuo metu dirba Joniškio savivaldybės administracijos Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus vyriausiąja specialiste.

Tiesiog natūraliai švytėjo

2005-aisiais Šiaulių universitete įgijusi verslo administravimo specialybę, Laura grįžo į gimtąjį Joniškį ir įsidarbino antstolio Gintaro Dovydaičio kontoroje. Čia tvarkė dokumentus. Dirbdama įstojo į Mykolo Romerio universitetą ir neakivaizdžiai studijavo viešąjį administravimą. Sužinojusi, kad darbą palieka mero sekretorė ir būsianti laisva darbo vieta, nuėjo pasikalbėti su tuometiniu rajono vadovu Romaldu Gadeikiu.

 

,,Pasišnekėjome, o vėliau man paskambino ir pasiūlė darbą, – prisiminė Laura ir pasakojo. – Darbas mero priimamajame mane labai praturtino žiniomis. Susipažinau su rajono savivaldybės tarybos darbu, sužinojau apie administracijos skyrius, kas ką veikia, susipažinau su žmonėmis.“

 

Dirbdama mero priimamajame, kaip dažnas pastebėjo, Laura tiesiog švytėjo ir spinduliavo natūraliu paslaugumu, mandagumu, gebėjimu nuoširdžiai bendrauti su klientais. Tačiau labai greitai (po pusmečio) šiame darbe jos nebeliko. Kaip sakoma, vieną dieną ėmė ir dingo.

 

Kur?

,,Sužinojau apie paskelbtą konkursą Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus specialistės vietai užimti. Svarsčiau: ,,Gal pabandyti?“ Mano įgytas išsilavinimas tiko. Dalyvavau konkurse ir jį laimėjau, – prisiminė ji. – Ketverius metus dirbau su pertraukomis, nes gimė Marta, o vėliau – Dovas... Kurį laiką nuo darbo buvau atitrūkusi, tačiau esu dėkinga, kad man niekas nepriekaištavo. Nuolat dirbti grįžau 2012-aisiais. Man patinka mano darbas, nes jis nėra sausas. Nenuobodu, įdomu: licencijos, teisės aktai, bendravimas su žmonėmis. Kinta teisinė sistema, keičiasi teisės aktai, tenka nuolat tuo domėtis.“

 

Nelimpa pravardė ,,biurokratė“

L. Mockūnienė išsitarė, kad būna visokių situacijų, tačiau, anot jos, nepasitaikė blogų žmonių. Ne kartą pajuto, kad klientas ateina kone paskutinę akimirką ir norėtų nedelsiant gauti jam reikalingą dokumentą ar licenciją. Pagal taisykles turėtų laukti 30 dienų... ,,Nežiūriu aš tų terminų, stengiuosi žmogui parengti dokumentus nedelsdama. Jeigu reikia, darbe pasėdėsiu ir ilgiau“, – pasakojo viena iš geriausių rajono valstybės tarnautojų.

 

L. Mockūnienei nelimpa pravardė ,,biurokratė“, nes visus darbus stengiasi padaryti nežiūrėdama terminų, nevarinėdama klientų, neversdama jų piktintis. Paklausus apie taip vadinamas pakišas, nes yra valdininkų, kurie net pravardes, susietas su pinigų suma, turi, valstybės tarnautoja nė kiek nesutriko, bet tarė: ,,Oi, baikit! Mano sąžinė visai rami. Nesudarau preteksto net menkiausiai užuominai. Elgtis nesąžiningai neleistų mano moraliniai įsitikinimai. Atėjau dirbti, gaunu atlyginimą už savo darbą ir esu patenkinta. Žmonės skaitydami juoktųsi, jeigu sakau netiesą“.

 

Vėliau Laura pabrėžė, kad jos darbe itin būtinas sąžiningumas, be to, kruopštumas, atsakingumas.

 

Ar viską išmano?

,,Atrodo, savo darbe daug ką žinau, bet tobulų žmonių juk nėra. Manyčiau, kad reikia mokėti naudotis informacija. Jeigu sakyčiau, kad viską moku, viską žinau, tai jau blogai“, – savikritiškai mąstė Laura.

 

,,Esu namų vaikas“

Nors jauna moteris yra gimusi balandžio mėnesį, tačiau kratosi to Zodiako ženklui būdingo ,,aviniško užsispyrimo“.

 

,,Esu ramesnė. Man sunku atsakyti žmogui, jeigu jis prašo paslaugos. Esu namų vaikas“, – tikino.

 

,,Su Laura nebuvo jokių problemų, rami, stropi mergaitė, gerai mokėsi, gražiai dainavo ir puikiai griežė smuiku. Klausiate, iš ko visa tai paveldėjo? – pakartojo klausimą jos mama Danutė Mačiulienė. – Lauros senelis Pranciškus Mačiulis buvo Skaistgirio bažnyčios vargonininkas. Puikiai vargonavo, o močiutė, kuri dar gyva ir gyvena Joniškyje, labai gražiai dainavo. Manyčiau, kad muzikiniai Lauros talentai paveldėti iš senelių. Tuometinės muzikos mokyklos, kurią dukra lankė, muzikos mokytoja Irena Katinienė siūlė Laurai stoti į konservatoriją. Pajuokavau, kad vieną muzikantę, Lauros seserį Faustą, jau turime. Gal muzika tebūna hobi... Atrodo, tik pajuokavau, tačiau dukra mano žodžius įsidėmėjo. Kiek pastebėjau, ji visada sugeba išklausyti. Be to, mėgsta pyragus kepti. Esu be galo laiminga, kad mano abi dukros gyvena ir dirba Joniškyje. Gerus vyrus turi, o aš – žentus ir nuostabius vaikaičius,“ – džiaugėsi moteris.

 

,,Su vyru Mantu turėjome minčių – išvažiuoti į Vilnių, tačiau pasvarstėme ir nusprendėme neišvykti. Sakyčiau, Joniškio priemiestyje įsikūrėme. Pagal pragyvenimo lygį gal ir norėtųsi didesnio atlyginimo, tačiau, įvertinus atlyginimų vidurkį Joniškyje, mano atlyginimas atrodo neblogai“, – šypsojosi L. Mockūnienė, kuri išsitarė, kad su savo vyru Mantu, kilusiu iš Pakruojo rajono ir baigusiu Vilniaus pedagoginį universitetą, susipažino... internete. Gyvenimu jauna moteris džiaugiasi, tikino, kad pareigų namuose nesiskirsto – viską dirba kartu.

 

,,Geras pasirinkimas, šiltas žmogus“

Taip L. Mockūnienę lakoniškai apibūdino Ekonominės plėtros ir investicijų skyrius vedėja Vilija Aleksienė ir pasakojo, kad jos pavaldinė – vienintelė skyriuje – dirba su klientais.

 

,,Tai lyg būtų vieno langelio principas, – pašmaikštavo vedėja. – Klientams visada dėmesinga, nei vieno neįžeis, paslaugi, šiltai bendraujanti, atsakinga. Jos darbas – padėti žmonėms. Dirba su dokumentais, padeda klientams juos parengti.“

 

Daugiau kaip dešimtmetį skyriuje dirbanti V. Aleksienė sakė, kad dalyvavo konkurse, kurį tuomet laimėjo L. Mockūnienė. Kartu su visais nusprendė, kad ji – pati geriausia. Paklausus, ar vedėjos netrikdė tai, kad jauna mama gimdė, kurį laiką nedirbo, pašnekovė nusišypsojo ir tarė: ,,Laikinus sunkumus reikia spręsti, o kad jaunos mamos gimdo, reikia tik džiaugtis.“

 

Kuomet vedėja būna išvykusi, L. Mockūnienei tenka pristatyti savivaldybės tarybos nariams kai kuriuos sprendimų projektus.

 

,,Visa tai Laurai sekasi puikiai, – pabrėžė V. Aleksienė. – Dėl jos darbo stiliaus priekaištų nėra buvę. Jei žmogui gerai sekasi, dėl jo ramu, nelendi prie jo, nereikia jo kontroliuoti. Ji – puiki valstybės tarnautoja. Puikiai planuoja savo darbus, džiaugiuosi ja.“

 

Nekonfliktiška ir rami asmenybė

,,Man, jaunam žmogui, buvo smagu dirbti tame pačiame skyriuje. Mūsų, jaunų žmonių, požiūris į darbą – kiek kitoks, labiau šiuolaikiškas“, – sakė buvęs Ekonominės plėtros ir investicijų skyriaus specialistas, dabar savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Artūras Pališkevičius, beje, šiuo metu kuruojantis minimą skyrių.

 

Pasak A. Pališkevičiaus, Laura stengdavosi padaryti tai, kas priklauso, neatidėliodama. Jos darbas – gyvai bendrauti su klientais. Ateidavo ir verslininkai, ir kaimo bendruomenių atstovai.

 

 

,,Niekada negirdėjau jokio konflikto. Ji – nekonfliktiška ir rami asmenybė. Ketverius metus dirbome tame pačiame skyriuje (viename bloke – 3 kabinetai), nemačiau jokio emocinio protrūkio. Gal viduje ką nors ir pergyvendavo, tačiau į išorę nepliūptelėdavo. Visada laikosi procedūrų. Gerai parengia medžiagą direktoriaus įsakymams ar kitokiems teisės aktams. Ir niekada niekas nebuvo užsukęs L. Mockūniene pasiskųsti “, – pabrėžė direktoriaus pavaduotojas A. Pališkevičius. 

 

 

 

comments powered by Disqus

Papildoma informacija