Naujienos

Feljetonas. Pasuk galvą pats!

Ugnė LIEPSNAITĖ

 

Karališkai prisikirtęs liūtas slampinėjo po Poniškio mišką ir dairėsi pražydusių žibučių – juk kovo pradžia. Tačiau mėlynųjų gėlėlių Poniškio paklotėje – dar nė vienos. Todėl iš nuobodulio išsitraukė ir surūkė vieną, antrą, trečią cigarą.

 ,,Gerai, kad beveik 3 tūkstančius eurų per mėnesį nepersidirbdamas užkalu, kitaip cigarų neįstengčiau nusipirkti, o dar tiek daug rūkau!“ – šoniniais laiptais risnodamas kalvelės viršūnės link, pusbalsiu svarstė. Užsiropštęs pravėrė savojo urvo duris, griuvo į karališkąjį krėslą ir letena paspaudė mygtuką. Pasigirdus maloniam sekretorės balseliui, paliepė pakviesti padėjėją kuosą.

 

Laukdamas kuosos, liūtas mintyse svarstė, kodėl briedis jam tokią neišvaizdžią padėjėją įsiūlė. Tikra kuosa, nei grožio, nei proto. Strakalioja nuo šakos ant šakos, o naudos jokios. Be to, kuosos lizdo šaknys – juodutėlės. Visas Poniškis ūžia, kad kuosos tėvas žvėrims skolų negrąžina. Ir valstybę ne sykį apmovė. Tikras nelabasis! Įdomu, kas sieja kuosos tėvą ir briedį? Negi naftos biznelis? Ar kitokie nešvarūs darbeliai?

Pasigirdo nervingas beldimas, ir durys prasivėrė. Ant slenksčio stypsojo paplyšusiais džinseliais  apsitempusi liūto padėjėja.

,,Ko tu šiandien tokia lyg apipešiota?“ – nustebo žvėris.

,,Juk šiandien – penktadienis, laisvas aprangos stilius“, – nesutriko kuosa.

,,Na, taip, penktadienis, bet ar nieko neuždirbi, kad suplyšusius džinsus apsimovei?“ – sunerimo Poniškio valdovas.

,,Šie džinsai – paskutinis mados šauksmas! Jūs nesidomite mada?“stebėjosi kuosa.

,,Sakai, mada. Na, kas šiandien mano darbotvarkėje?“ – tingiai paklausė žvėris.

,,Ryte buvo pasitarimas su Poniškio administracijos vadovu, o daugiau kaip ir nieko nenumatyta. Galite prisnausti, galite su kuo nors telefonu paplepėti ar pro langą pažiopsoti...“

,,Atnešk man mėnesio Poniškio laikraščius, pavartysiu, paskaitinėsiu“, – paprašė žvėris.

Po valandėlės kuosa grįžo ir ant stalo padėjo krūvą laikraščių. Liūtas paėmė naujausią, penktadieninį Poniškio laikraštį.

,,Net dvylikos puslapių, o keturi – spalvoti. Kokie gražūs portretai. Bet mano atvaizdėlio pirmame puslapyje nėra. Nėra ir antrame, šeštame? – karštligiškai laikraščio puslapius vertė liūtas. – Štai čia, šalia šerno, turėjau būti aš, bet manęs nėra. Kur dingo mano atvaizdas?“ – sunerimo žvėris.

,,Gal leidėjai nukirpo? – išsigandusi puolė žiūrėti kuosa. – Nenusiminkite, gal kitame numeryje save rasite?“ – guodė.

Liūtas drebančiomis letenomis vartė antro, trečio, ketvirto laikraščio puslapius, tačiau nė viename savęs neaptiko.

,,Betgi mane Poniškio žvėrys ir paukščiai visai pamirš, nežinos, kaip atrodau. Bet gal nors rašo apie mane?“ – naujos minties lyg gelbėjimosi šiaudo griebėsi liūtas.

,,Kad ne, mano valdove, nieko gero ir gražaus apie jus nerašo. Lyg neegzistuotumėte visai. Lyg būtumėte tuščia vieta“, – nesidrovėdama kapojo kuosa.

,,Tai ką man daryti?“ – vos neverkė liūtas.

,,Kaip ir visada, klauskite savo pilkojo kardinolo – briedžio. Juk tik su jo palaiminimu pinigai skirstomi“, – pastebėjo kuosa.

Kaip tyčia, prasivėrė liūto karališko urvo durys ir pasirodė briedis.

,,Briedi, briedi, perverčiau aštuonis Poniškio penktadienio laikraščius ir nė viename savo atvaizdo neaptikau. Vos širdies smūgio negavau! Ką man daryti? Patark!“ – kone maldavo liūtas.

,,Nu, nu, – bubeno šakotų ragų savininkas. – Tai, kad sakei po poros metų į Poniškio valdovus neisi. Tai kam tie portretai?“

,,Tai aš – jau tuščia vieta?“ – išraudo liūtas.

,,Pasuk galvą pats, šiuosyk nesikišiu. Beje, gal žinai, kur vilkas? Nežinai, tai suku ragus atgal pro duris“, – burbtelėjo briedis ir dingo už durų.

,,O ką tu, kuosa, patarsi?“

comments powered by Disqus

Papildoma informacija