Vos viena kita diena beliko iki Naujųjų metų. Atkeliaus gruodžio trisdešimt pirmoji, vidurnaktis, ir prasidės 2022-ieji. Kažkada triukšmingos Naujųjų šventės širdyje nebeliko. Pasėdi prie televizoriaus, pasižiūri koncertą ir, laukiant Naujųjų, nugrimzti į prisiminimus…

Augant tėvų namuose, smagiausia akimirka būdavo naujametiniai karnavalai mokykloje ar tuometiniuose kultūros namuose. Sukdavome galvas, kuo tapti ir ką apsirengti. Drabužius mes, mergaitės ar merginos, pasisiūdavome pačios iš namuose esančių senų. Kaukes pasidarydavome taip pat pačios. Šokdavome, sukdavomės, džiaugėmės, kad esame neatpažintos…

Kai mokiausi Vilniaus universitete, Naujųjų išvakarėse grupelė artimiausių draugų susirinkdavo į kurį nors kursiokės nuomojamą kambarėlį. Čia užkandžiavome, šnekučiavomės ir laukėme Naujųjų. Jiems atėjus, pasveikindavome vieni kitus ir išeidavome į Vilniaus gatves. Džiaugdavomės jaunyste, vaikščiodavome jomis kone iki keturių valandų ryto, nors nebuvo sostinėje nei tokios gražios eglutės, nei langų ar medžių papuošimų. Kuklūs buvo laikai, o gal labiau vargingi…

Kuomet atvažiavau į Joniškį, Naujieji netapo turtingesni. Prieš šventes, dažniausiai gruodžio 31-ąją, dvi, tris, keturias valandas išstovėdavau eilėse prie maisto produktų. Mėsos parduotuvėje, kuri buvo dabartinės Šiaulių Senosios gatvės pradžioje (dabar šiose patalpose – parduotuvė „Aiva“), nusipirkdavau pora kilogramų daktariškos dešros (tokia buvo pardavimo norma), dar tiek pat mėsos. Kartais galėdavau nusipirkti kiaulių ausų, galvų ar kojų, retsykiais ir jaučio kepenų, širdžių pavykdavo gauti. Kadangi tarp mano vyresniųjų vaikų – tik apie pusantrų metų tarpas, tai, neturėdama, kam jų palikti (nei tėvų, nei giminių Joniškyje nebuvo), tekdavo į sausakimšą mėsos parduotuvę kulniuoti su jais. Vyresnėlį vesdavausi už rankos, o mažylę nešdavau. Peržengus parduotuvės slenkstį, dar pagrindinės salės prieškambaryje atsistodavome į eilę. Pastovėjus dešimt, penkiolika minučių, vaikai pradėdavo muistytis, mažoji balsiai pravirkdavo. Tuomet atsirasdavo gailestingas pirkėjas, kuris ištardavo: „Būkime žmonės, praleiskime be eilės moterį su vaikais“.

Vėliau, vaikams paaugus ir pradėjus lankyti „Saulutės“ vaikų lopšelį-darželį, turėta privilegija dingo, košmariškose eilėse stovėdavau viena. Būdavo sunkiausia, kuomet ateini, pasižiūri – atrodo eilė neilga, bet kuomet vietoje vieno stovinčio kaimyninės Latvijos gyventojo prisijungdavo dar bent penki ar šeši, tai ta eilė beveik nejudėjo. Pasistums ir vėl atgal. Tekdavo prastovėti ir pusantros, ir dvi valandas. Toje pačioje gatvėje, vos už kelių namų, buvo tuomet vadinama kulinarijos-konditerijos parduotuvė, kurioje švenčių stalui buvo galima nusipirkti mėsos vyniotinį, zuikį ar saldumynų. Joje buvo ir kepimui paruoštų kotletukų… Tačiau ir šioje parduotuvėje reikėjo pastovėti ilgoje eilėje. Gardesni mėsos kepiniai, pusfabrikačiai, saldumynai buvo daromi ir kepami tose pat parduotuvės patalpose buvusiame ceche.

Kodėl dėl poros kilogramų dešros ar mėsos, dėl gabalėlio zuikio joniškiečiams reikėjo laužyti kaulus, jei rajono kolūkių fermose buvo auginama daugybė gyvulių, kiaulidėse – paršelių, buvo net Satkūnų paukštininkystės ūkis ir Mėsos cechas (dabartinis „Delikatesas“)? Atsakymas – paprastas: Lietuvai reikėjo išmaitinti milijoninį miestą, tuometinį Leningradą. Mažai mūsų šaliai buvo „uždėti“ milžiniški produkcijos kiekiai, ir šiuos reikalavimus itin uoliai vykdė tuometinė sovietinė valdžia, todėl mums, eiliniams lietuviams, ir tekdavo laužyti kaulus, kad galėtume už sunkiai uždirbtus nedidelius pinigus nusipirkti tuos du kg dešros…

Prieš Naujuosius Joniškyje, dabartinėje Vilniaus gatvėje buvusioje daržovių parduotuvėje (dabar čia Sigito Leknicko optika ir parduotuvė žvejams), „išmesdavo“ apelsinų. Tuomet čia buvo tikrų tikriausias kaulų laužymas, nes parduotuvė – nedidelė, norinčių apelsinų – daugybė! Išėję iš parduotuvėlės su tais 2 kg apelsinų žmonės kone verkdavo iš džiaugsmo, nes tik prieš Naujuosius galėdavo apelsinų paragauti. Normuodavo netgi bulves, kurios minėtoje daržovių parduotuvėje pro skylę išbėgdavo pirkėjui į maišelį. Jeigu buvai žinomas, svarbus žmogus, tai pardavėja nueidavo į patalpą kitapus tos skylės ir parinkusi pažerdavo didesnių bulvių.

Nusipirkti pieno, kefyro, grietinės ar duonos didelių problemų nekilo. Gal kad Joniškyje buvo Sūrių gamykla ir duonos kepykla? Įdomu, kad Joniškio kepykloje kepė tuometinio pirmojo Komunistų partijos sekretoriaus pavarde vadinamą duoną. Tačiau kepdavo jos nedaug. Tik partijos elitui ir sovietiniams ponams nuvežti į Vilnių. Kai jau šiais laikais paklausiau dabartinės kepyklos direktorės, ar išliko šios duonos receptas, supratau, kad neturi. Išsiaiškinau, kad išėjo į pensiją šį receptą žinojusi kepėja ir didžiąją paslaptį išsinešė su savimi. Ar ši moteris dar gyva? Ar kam nors perteikė tuometine legenda buvusios duonos receptą? Šių eilučių autorei nežinoma.

Prieš Naujuosius metus dirbantys žmonės būdavo pamaloninti vadinamais paketais. Kas juose būdavo sudėta partinės nomenklatūros atstovams, nežinau, tačiau eiliniams žmonėms skirtame naujametiniame pakete buvo deficitinio majonezo indelis, pora dėžučių žirnelių, dėžutė tirpios kavos, skardinė ar net dvi žuvelių aliejuje.

Beje, žuvies sovietmečiu Joniškyje nusipirkti taip pat buvo nelengva. Sovietmečiu Joniškio žuvies parduotuvė buvo įsikūrusi dabartinių M. Slančiausko ir Miesto aikštės gatvių kampe (dabar čia – Optikos parduotuvė). Patalpos mažos, ankštos, žmonių prisirinkdavo daug, todėl su šaldytos žuvies gabalėliais išeidavai kone leisgyvis. Bet valgyt juk reikėjo! Nors per šventes sočiau ir skaniau.

Ar Kūčioms, Naujiesiems metams žmonės puošdavo eglutę? Apie Kūčias Joniškio krašto žmonės bijodavo net prasižioti. Ne vienas siūlė apie jas net nekalbėti, kad neatslinktų bėda… Sovietmečiu užgimusi žmonių baimė šiame krašte, manyčiau, išliko iki šiol, bet tai būtų kita tema.

Prisimenu, kad prieš vienus Naujuosius metus „Eglės“ universalinėje parduotuvėje pavyko aptikti supakuotą dirbtinę sidabrinę eglutę. Išklausinėjus pardavėją ir jai patikinus, kad čia – tikrai dirbtinė eglutė ir man pasisekė, kad ją radau, nedvejodama nusipirkau ir puošdavome ją daugiau kaip pora dešimtmečių.

Birutė ABROMAITYTĖ-KYBARTIENĖ