Seniau, kai dar nebuvo kompiuterių, dauguma žmonių dienoraščiuose rašė. Į storesnį sąsiuvinį išliedavo savo jausmus, aprašydavo svarbesnius įvykius, kartkartėmis paraštėse šį bei tą nupiešdavo. Ir tas dienoraštis tebuvo vieno to žmogaus, kuris savo jausmus ir mintis slėpė nuo svetimų akių. Dabar, manyčiau, kad dienoraščių žmonės beveik nerašo, didžioji dauguma jų persimetė į socialinius tinklus, savo mintis lieja komentuodami po publikacijomis. Ir dažniausiai, neduok Dieve, rašo tai, kas „ant seilės užeina“. Kitaip tariant, reiškia nuomonę, kurią galima net nesąmone pavadinti. Rašyti savo gimtąja kalba beveik nemoka: klaida po klaidos, o mūsų šalyje – juk mokymasis privalomas! Vadinasi, net per aštuonetą, devynetą metų dauguma viešai rašinėjančių lietuviškai rašyti taip ir neišmoko. Suprantu, rašant galima padaryti vieną, kitą korektūros klaidą, bet viešoje erdvėje tos klaidos dažnai liejasi lyg Niagaros krioklys.

Socialiniams tinklams laiko beveik negaištu… Kai tik atėjo ši mada, mane į draugus Facebooke pradėjo kviesti daugybė žmonių. Sugalvojau slaptažodį, įkėliau savo nuotrauką ir – prasidėjo. Į elektroninį paštą kasdien pradėjo kone šimtais plaukti pranešimai, kad kažkas kažką parašė. Pradžioje dar atsiversdavau pažiūrėti, ką tokio įdomaus parašė, ir dažniausiai nusivildavau, nes, pavyzdžiui, man visai neįdomu, kad rašantysis pusryčiams valgė kiaušinienę. Tuos laiškus tryniau vieną po kito, prarasdama daug savo brangaus laiko ir asmeninio „dalyvavimo Facebooke“ atsisakiau.

Komentarus po publikacijomis kartkartėmis paskaitau, tačiau jais taip pat nesidžiaugiu, nes straipsnyje, tarkime, rašoma apie batus, o komentatorius pliurpia apie ratus.

Vieną ankstų besibaigiančių metų rytą 15min labai atidžiai perskaičiau advokatės Liudvikos Meškauskaitės publikaciją: „Liudvika Meškauskaitė: Lietuvos žiniasklaidos nuopuolis“. Ar man ši publikacija patiko? Ar norėčiau pareikšti savo nuomonę? Ne, turiu ją, bet, liaudiškai kalbant, pasilaikysiu sau. Tačiau neiškenčiau ir atsiverčiau 47 komentarus, nes vyliausi, kad savo nuomonę apie advokatės mintis pareikš mano kolegos, profesionalūs žurnalistai. Deja, savo mintis, sakyčiau, reiškė visažiniai nelabai raštingi anonimai.

Tačiau, paskaičiusi apie Lietuvos žiniasklaidos nuopuolį, labai laukčiau publikacijų apie Lietuvos advokatų ar teisėjų nuopuolius… Žinoma, apibendrintai, kad būtų rašoma apie visus, nenoriu, nes yra puikių advokatų ir puikių teisėjų, kurie laikosi Lietuvos įstatymų ir tik jais, o ne savuoju „patinka“ ar „nepatinka“ remiantis priima teismo verdiktus. Kaip kad yra ir visokių žurnalistų…

Nupuolusia savęs tikrai nelaikau. Visą gyvenimą dirbau sąžiningai, rašiau taip, kaip yra, ir drąsiai, bet ar visada taip įmanoma? Ypač, kai nesi toks jaunas, kai neišgalėsi pasisamdyti advokato, kuomet tave murkdys teismuose dėl menkiausios, gal net tariamos klaidos?

O ar žinote, kad drąsesni žurnalistai yra gąsdinami ir šantažuojami, kad nerašytų kokią nors personą kritikuojančių publikacijų? Gąsdinami teismais, kuriuose yra teisėjų, kurie kliaujasi, pasikartosiu, tuo „patinka“-„nepatinka“ arba žurnalistas šantažuojamas išmetimu iš darbo…

Pamenu, kai mane priešais stalą, aplink kurį sėdėjo kelios dešimtys nomenklatūrinių ponų, stovinčią, nes buvusiai darbovietei (Televizijos ir radijo komiteto) reikėjo mano charakteristikos, apie tai, kaip aš dirbu ir elgiuosi rajone, gal pusantros valandos „ėdė“ dėl kritinių publikacijų šalies leidiniuose, neiškentusi atrėžiau: „Jeigu aš ką parašiau ne taip, tai dabar sėdėčiau kalėjime.“ Po šių žodžių mano „tardymas“ baigėsi. Tuomet buvau jauna. Ir laimė, kad brėško Atgimimas, todėl atsidurti beprotnamy man neteko.

Beje, įstrigo gerbiamos advokatės L. Meškauskaitės mintis, kad visi žiniasklaidai skiriami valstybės pinigai turėtų „eiti“ per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Ar tikrai taip?

Pirmiausia, dėl šventos ramybės, prisipažinsiu, kad nei vienu euru valstybė mano redaguojamos žiniasklaidos priemonės, kuri net keletą kartų buvo kviesta dalyvauti Europos Sąjungos žiniasklaidos konkursuose, neremia. Esu laimėjusi keletą projektų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skelbtame konkurse, pvz. projektas „Joniškio krašto perlai“, „Paveldo skurdas ir blizgesys“ ir pan. Atidirbau, sakyčiau, su kaupu, nes leidžiamame laikraštyje publikavau apybraižas apie iš Joniškio kilusias asmenybes (dažniausiai meno žmones), rašiau apie paveldą, kultūrą…

Bet, manyčiau, kad ir kai kurie regiono žiniasklaidos atstovai nebuvo patenkinti šio Fondo veikla, jie skundėsi į Kauną (šiame renginyje dalyvavau ir aš) susitikti su jais atvykusiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Kiek vėliau apie Fondo veiklą kalbėjausi ir su Seimo nariu, prof. Kęstučiu Masiuliu, ir po mūsų pokalbio visi mano rašyti projektai dėl neaiškių priežasčių buvo atmetami. Todėl keletą metų jų nerašau, nes nematau prasmės.

Bet grįžkime prie socialinių tinklų, kurie iš daugumos žmonių atima jų brangų laiką, kuris galėtų būti skiriamas vaikų auklėjimui, namų tvarkymui, gerų knygų skaitymui ir pan.

Kartą viena mano pažįstama po rudenį prie LR Seimo mitingo, kuomet kai kurie jame dalyvavusieji tyčiojosi iš demokratiniuose Lietuvos rinkimuose išrinktos žmonių valdžios ir net iš kai kurių Seimo narių, laidė akmenis net į policijos pareigūnus, pasakė, kad po mitingo policijos areštinėje laikyta ponia neva buvo taip sumušta, kad net mirė.

Nustebau, priminiau, kad skaitau žiniasklaidos portalus, kai kuriuos laikraščius, bet niekas to neparašė.

„Yra yra, visi rašė, tu gal nematei“, – tikino pašnekovė.

Tuomet susiradau net darbovietę, kurioje pažįstamos minėta moteris dirba. Netrukus ją ir per televiziją pamačiau. Štai tau, boba, ir devintinės! Socialiniuose tinkluose moteriškė pasiskaitė melagienų arba nesąmonių ir, akis išpūtusi, tikina, kad tai tiesa.

Birutė ABROMAITYTĖ-KYBARTIENĖ