Reanimacijos poskyrio slaugytojas Aurimas neįsivaizduoja savęs kitame darbe

Reanimacijos poskyrio slaugytojas Aurimas neįsivaizduoja savęs kitame darbe

Pasirinkti slaugytojo darbą Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro Kardiologijos reanimacijos poskyrio slaugytoją Aurimą Grušeckį paskatino mamos, visą gyvenimą dirbusios slaugytoja, pavyzdys. Ketveri studijų metai ir šešiolika slaugytojo darbo metų moteriškuose kolektyvuose nesukėlė jokių problemų. Už nuoširdų ir nepriekaištingą darbą paskatintas Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus padėka.

Sunkiau nei merginoms nebuvo

Aurimas – draugiško būdo, o darbas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, kurio slaugytojas jau nekeistų į jokį kitą, reikalauja ne tik dėmesingumo bei rūpestingumo, bet ir vyriškos jėgos, ištvermės.

Retai vaikinai pasirenka visuomenėje moteriškai priskiriamą slaugytojo specialybę. Tuo metu, kai šią specialybę rinkosi Aurimas, dažnas vaikinas į medicinos mokyklą stodavo, vengdamas tarnybos armijoje. Dažnas vėliau mesdavo mokslus ir pasukdavo kitu keliu. Bet ne Aurimas… Slaugytoja buvusioje Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje dirbo jo mama. Šis darbas vaikinui patiko. Baigęs mokyklą, trumpai svarstė, ar labiau norėtų būti slaugytoju, ar kineziterapeutu.

Apsispręsti padėjo priėmimo komisijos darbuotoja, išsitarusi, kad kineziterapeutui bus daug sunkiau gauti darbą. Ir Aurimas užpildė dokumentus į slaugytojo specialybę. Mokantis anuometinėje Šiaulių medicinos mokykloje, teko gyventi viename kambaryje ir su būsimaisiais kineziterapeutais, ir su slaugytojais.

„Buvome keturi vaikinai grupėje, iki šiol šį darbą dirbu aš vienas. Vienas išėjo iš antro kurso, nes stojo, kad nereikėtų tarnauti kariuomenėje. Kitas dirba Airijoje, trečias – Anglijoje visai kitokius darbus“, – pasakojo Aurimas apie buvusius kursiokus, kurie neva patvirtino prielaidą, kad šis darbas – ne vaikinams. Tačiau jam pačiam sunkiau nei merginoms niekada nebuvo – nei mokantis, nei dirbant. Gal todėl pavyko išlikti ir jau šešiolika metų Aurimas dirba ne tik slaugytoju, bet ir tame pačiame skyriuje, į kurį įsidarbino, vos gavęs diplomą. Dirba drauge su kurso drauge Laura Šmigelskyte, skyriaus vyresniąja slaugos administratore.

Nesigaili

Nei karto Aurimas nepasigailėjo, kad pasirinko slaugytojo specialybę. Mokslai sekėsi gerai, niekada nebuvo sunkiau mokytis ar atlikti praktines užduotis, negu merginoms, kurių dėmesys irgi nevargino. „Aš esu draugiškas, ir darbe esu draugiškas – niekad nekyla problemų“, – su šypsena patirtimi dalinosi nuo 2000 metų moteriškuose kolektyvuose ir moterų apsuptyje dirbantis jaunas vyras.

Jis prisiminė, kad studijuojant bendrabutyje gyveno 20 vaikinų. Grupė buvo labai draugiška, drauge mokėsi 26 studentai. Aurimui dažniau tekdavo bendrauti su merginomis, atvykusiomis studijuoti iš rajonų, nes kartu ir bendrabutyje gyveno, o šiaulietės į paskaitas vaikščiojo iš namų.

Būsimiesiems slaugytojams būdavo daug praktikos, kurią dauguma atlikdavo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Jis buvo pasirinkęs buvusį II chirurgijos skyrių, kur ir atliko chirurginę praktiką. Ši patirtis nebuvo pati patraukliausia, nes kai išbandė darbą Kardiologijos reanimacijos poskyryje, dirbti kitame skyriuje tikrai nenorėtų.

Dar diplomo neturėdamas A. Grušeckis atėjo pas anuometinį ligoninės direktorių pakalbėti apie galimybę įsidarbinti ligoninėje. „Kai gavau diplomą, direktorius sakė, kad planavo skirti vietą Neurologijos arba Priėmimo skyriuje, bet prisiminė, kad reanimacijoje jau dirba vaikinas, tai ir nusprendė, kad dviese bus geriau“, – ligoninės vadovo sprendimą Aurimas priėmė kaip lemtį. Ir iki šiol dėkingas buvusiam kolegai Eugenijui Markuliui už puikias pamokas ir perduotą patirtį, nes tik jo dėka liko reanimacijoje ir iki šiol tuo džiaugiasi. Ir tvirtai sako, kad reanimacija jam – pats tas, nors ateidamas į šį skyrių, neturėjo jokio supratimo apie čia vykstantį darbą. „Aš buvau šioje srityje visai žalias, reikėjo visko mokytis“, – prisiminė slaugytojas ir pridūrė, kad šiandieniniai studentai ateina jau pasirengę darbui, nes patirties įgyja praktikos metu.

Gaivinti mirštantį – kasdienybė

Sukaupta šešiolikos metų patirtis byloja, kad nenorėtų dirbti skyriuje, kur tik tabletes slaugytojas padalina, vaistus suleidžia – mažai veiksmo. Nepatiktų ir darbas su popieriais, nors to yra ir reanimacijoje. Dokumentus tenka pildyti, bet daugiausia tenka dirbi su ligoniu, kas Aurimą labiausiai ir „veža“.

Jam tenka ir reanimuoti ligonius. Šį darbą, kol ateis gydytojas, pradeda slaugytojai. Šios pagalbos prireikia ne tik Kardiologijos reanimacijos poskyrio pacientams.

Eina Aurimas su gydytoju reanimatologu ir į kitus ligoninės skyrius, kur reikia gaivinti ligonį. Dažniausiai reanimuoja Terapijos klinikos skyrių pacientus. Per COVID-19 pandemijos metus teko eiti ir į Chirurgijos kliniką, nes Intensyviosios terapijos poskyrio anesteziologai reanimatologai gydė COVID-19 sergančius ligonius. Tik į Skubiosios medicinos pagalbos skyrių jau nebekviečiami, nes jame dirbantys skubiosios medicinos gydytojai puikiai tvarkosi: patys ir intubuoja, ir reanimuoja ligonį. Kai pacientas atsigauna, atvežamas į Kardiologijos reanimacijos poskyrį.

Ne visus ligonius pavyksta atgaivinti. Sėkmė priklauso nuo iškvietimo laiko, nuo paciento būklės, o ypač – nuo ligų, kurių varginamam žmogui prireikė reanimatologų pagalbos. „Jaunesnius dažniausiai išgelbėjam ir parsivežame tolimesniam gydymui į poskyrį“, – dalijosi Aurimas nelengva gyvenimo patirtimi, kuri tuo pačiu yra ir labai džiuginanti, kai žmogus atgaivinamas.

Jis pasakojo, kad anksčiau nuolat tekdavo gaivinti širdies infarkto ir insulto ištiktus žmones, nes padėti jiems buvo galima tik taikant trombolizę. Kai pradėtos taikyti kraujagyslių plėtimų procedūros: angiografija, angioplastika, daug daugiau žmonių išvengia ne tik gaivinimo, bet ir liūdnos baigties.

Reanimacijos poskyryje pacientai ne tik gaivinami, bet ir gydomi. Yra įrengti du postai – kardiologiniams ir terapiniams ligoniams. Skirstymo reikia, nes terapiniai ligoniai dažniau serga infekcinėmis ligomis. Kardiologiniai pacientai į skyrių dažniausiai patenka po angioplastikos procedūrų, tad jaučiasi geriau, bet jiems reikalinga ramybė.

Paklaustas, ar labai sukrečia paciento mirtis, Aurimas atsakė, kad jis nėra iš tų jautriųjų. Pagalvoja, kad gaila, ypač jauno žmogaus, bet yra supratimas, kad padarė viską ir niekuo daugiau nebegalėjo padėti. Toks likimas arba Dievo valia, ir žmogus jau tampa bejėgis prieš didesniąją jėgą, o profesionaliam medikui ypač svarbu nepasiduoti emocijoms.

Buvo ir labai įtemptų dienų

Neišdildoma Aurimui Grušeckiui tekusi patirtis – paciento rengimas organų donorystei. Šiems pacientams skiriama labai daug dėmesio, tad medikams tenka labai daug dirbti.

„Nors specialaus pasirengimo nereikia – visi darbai įprasti, gydytojo nurodymu atliekami. Koordinatorė anesteziologė reanimatologė Gabrielė Slunksnienė nuolat koordinavo šį darbą, derindama ir su Kauno medikais, kurie atvyko paimti organų. Visą dieną teko rūpintis vien šiuo organų donoru,“ – prisiminė slaugytojas A. Grušeckas neseną emociškai ir fiziškai nelengvą profesinę patirtį.

Nebūna daug lengvesnė ir įprastinė diena. „Daug metų dirbu, bet negalėčiau papasakoti, kokia diena būtų įprastinė. Kiekviena diena kitokia: būna ir ramesnių, ir labai įtemptų dienų. Gali ir nebūti naujų pacientų, bet pablogėti esamo paciento būklė, gali ir kas pusvalandį atvežti tris ar keturis naujus pacientus. Tada dirbam iš peties visi kartu, nes darbas komandinis“, – pasakojo.

Pasak jo, jei pacientas komos būklės, intubuotas, suvedami kateteriai į šlapimo pūslę, įvedami zondai. Anksčiau zondų slaugytojas nevesdavo, dabar, papildžius slaugytojo darbo normą, šį darbą atlieka ne tik gydytojai, bet gali ir slaugytojai. Jei reikia kraujospūdį reguliuoti, vedami centrai. Jei gydytojas intubuoja ligonį, slaugytojas asistuoja gydytojui reanimatologui, paduoda reikalingus medicinos instrumentus.

Aurimas pastebi didžiules permainas skyriuje, atėjus dirbti jauniems gydytojams. Pasak jo, darbas pasikeitė iš pagrindų: atnaujinta medicinos įranga, pakeista daug aparatūros, įdiegta nemažai naujovių, atitinkančių europinius reikalavimus. Su nauja įranga ir slaugytojo darbas palengvėjo. Tik reikėjo labai daug išmokti – slaugytojai drauge su gydytojais mokėsi įsisavinti naują medicinos įrangą.

Nemažai teko triūsti ir COVID-19 skyriuje

Kasdienį viso Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro medikų darbo ritmą ypač buvo pakeitusi COVID-19 pandemija, atnešusi daug naujos patirties, žinių.

Aurimui Grušeckiui teko dirbti COVID-19 skyriuje per antrąją bangą, kai buvo įrengta papildoma reanimacija. Praktika buvo nepamirštama.

Patirties medikai jau turėjo, nes nuo pat pandemijos pradžios dirbo skyriaus COVID-19 palatose, kur buvo guldomi pacientai tyrimui ir laikomi, kol gaunamas atsakymas iš laboratorijos. Jei gautas atsakymas neigiamas, ligonis perkeliamas į Kardiologijos reanimacijos poskyrį, jei teigiamas – į COVID-19 reanimacijos skyrių.

Dauguma nenorėjo dirbti su šiais ligoniais, bet Aurimas pagalvojo, kad gal daugiau niekada neteks dirbti epidemijos sąlygomis. „Kas dirbs, jeigu ne mes“, – nusprendė slaugytojas ir tada, kai pagalbos reikėjo COVID-19 skyriuose.

Pradžioje jam patiko darbas CIVID-19 reanimacijoje dėl naujos, įdomios patirties. Dirbo, kai trūkdavo žmonių. Labiausiai jį pribloškė didelis pacientų mirštamumas. Per pirmąją jo darbo parą mirė du ligoniai, vėliau – du-trys kasdien. Nors, dirbant reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje mirtis – įprasta, bet tiek daug mirčių jam matyti neteko. Medikui suprantama, kad kai liga plaučius pažeidžia iki 90 proc., būklė su gyvybe nesuderinama. O reanimacijos pacientų dauguma buvo nepasiskiepiję. Mirdavo ir skiepyti, bet jų gretutinės ligos buvo ypač sudėtingos: cukrinis diabetas, vėžys, širdies patologijos. Nepamirštamas Aurimui 32 metų pacientas, aktyvus antivakseris. Jau buvo dusti pradėjęs, bet dar šaukdavo: „Nesiskiepysiu aš“. Paskui, kai būklė visai pablogėjo, apgailestavo: „Be reikalo nesiskiepijau“, bet medikai jau niekuo nebegalėjo padėti…

Atokvėpiui – šeima, krepšinis ir motociklas

Baigęs Medicinos mokyklą, A. Grušeckis netrukus ir šeimą sukūrė. Vilnietę Jovitą pažino dar vaikystėje. Ji atvažiuodavo atostogauti pas močiutę į tą patį kaimą, kuriame jis gyveno. Tad jau nuo penkiolikos metu daug laiko leisdavo drauge, žaisdavo krepšinį. Ketvirtame kurse sugalvojo Jovitą pasikviesti į gimtadienį. Tada ir užsimezgė jausmai, kurie baigėsi vestuvėmis.

Žmona mokėsi Vilniaus universitete, kur įgijo taikomosios matematikos specialybę. Dirbo Vilniuje prekybos centro vadybininke, tai Šiauliuose gauti darbą nebuvo sunku.

Šiuo metu pora augina 12 metų dukrą Gabiją. Sukūrę šeima Grušeckiai svarstė ir apie gyvenimą Vilniuje. Bet Vilnius Aurimui – per didelis miestas. O žmona Šiauliuose labai lengvai pritapo. Greitai suprato, kad čia viskas arčiau, greičiau, mažiau laiko gaištama kelionėse, visur gali dviračiu nuvažiuoti. Ji ir darbą lengvai gavo, ir laisvalaikiui laiko lieka. Aurimas laisvalaikiu stengiasi aktyviai leisti laiką: žaidžia krepšinį, turi ir kitą pomėgį – sėsti ant motociklo ir pralėkti keliais. Tai padeda atitrūkti nuo nelengvų dienos įspūdžių, užsimiršti ir į gyvenimą žvelgti pozityviai.

www.joniskiodienos.lt

Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro Kardiologijos reanimacijos poskyrio slaugytojas Aurimas Grušeckis šešiolika metų dirba nelengvą slaugytojo darbą.

Zitos KATKIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.