Joniškio švietimo centro Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto (dekanė Stefanija Grigaliūnienė) energingiausi dalyviai ir keletas jų bičiulių (iš viso keturiasdešimt įvairių profesijų žmonių) šiųmečio liepos dvidešimt pirmosios rytą naujutėlaičiu Joniškio autobusų parko „laineriu“ išvažiavo Vakarų Lietuvos link.

Pasižvalgius šen bei ten, autobusas atriedėjo prie Kidulių dvaro, Šakių rajone. Jo panelė Marta (Milda Prūsaitytė) su savo tarnaite, aprodžiusios dvarą, surengė joniškiečiams savotišką žaidimą. Teko ragauti pelynų ir melisos arbatą, paskanauti dvaro sūrio bei atspėti, kas paslėpta užrištuose kvapniuose maišeliuose. Leista pasipuošti ir dvaro ponų bei ponių drabužiais. Moterys šypsodamos puošėsi, fotografavosi… Vyrai irgi panoro būti kitokie…

Dar po valandėlės atvykome prie Gelgaudiškio dvaro. Mokyklos metais, skaitydamas rašytojo Mykolo Sluckio romaną „Geri namai“, dažnas net nenutuokė, kad jame rašoma apie Gelgaudiškio vaikų namus. Džiugu, kad dvare buvo apgyvendinti vaikai, ir netapo dvaras kolūkio dirbtuvėmis ar nevalyvų žmonių namais.

Dabar ant Nemuno kranto esantis Gelgaudiškio dvaras – 19 a. architektūros ansamblis. Tai vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, įaugęs į Lietuvos gamtą. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas, kuriame vaikščiojant galima sukarti 118 kilometrų.

Netrukus joniškiečius pasitiko dvaro ponia Iana. Moteris kalbėjo pasitikinčiai ir įdomiai. Rūmų fasadai – su kolonomis, dailiomis baliustradomis, dailiais puošybos elementais. Pirmiausia apžiūrėjome moteriškąją rūmų dalį, o po to – vyriškąją. Dvaro kambarių puošybos elementai – dailūs, įsimenantys. Labai gražu:nematyta, europietiška, estetiška.

Dvaro kambariuose – dunkso dailios keramikos krosnys. Gidė pasakojo, kad jos tokios, kokios buvo originalios. Kiekviena – kitokios spalvos ir ornamentais. Gidė pasakojo, kad iš nenaudojamo ir neprižiūrimo pastato žmonės koklius bandė vogti, bet buvo sunku juos išlupti, tai visų nesuniokojo. Po to kažkam gimė geniali mintis – jas užmūryti, reikėjo tik vienos sienos, nes visos keramikos gražuolės dunksojo dvaro patalpų kampuose. Taip jos sulaukė Atgimusios Lietuvos, sumanių rajono vadovų ir darbščių restauratorių, kurie nuo dailiųjų ornamentų nuvalė kelis sluoksnius negrabiai ištepliotų dažų ir kunigaikščio, o vėliau barono ir kitokių ponų valdytas dvaras atgijo ir sužibo pirmykščiu savo grožiu. Jame net originalus ąžuolinis parketas daugelyje patalpų išliko. Įspūdžius pildė ir dvare veikiančių dailės, kitokios parodos, pasaulį apkeliavusios Birutės Bernotienės-Val įspūdingosios lėlės. Dvare yra nemažai senų laikų baldų, kurie buvo surasti ir nupirkti užsienyje… Dauguma dvasinio peno mėgėjų dėkingi S. Grigaliūnienei, atvežusiai juos čia.

Tačiau įsimenantys įspūdžiai Gelgaudiškio dvare nesibaigė. Dailusis autobusas, vairuojamas malonaus vairuotojo, joniškiečius atvežė į Plokščius. Kuomet pasakodama, kas planuojama aplankyti, S. Grigaliūnienė užsiminė apie upę-gatvę, kilo minčių, kas tai gali būti. Plokščiuose mus pasitiko gidė Gražina. Vėliau moteris išsitarė, kad yra istorijos mokytoja. Nenuostabu, kad apie Plokščius moteris žino daug ir negailėjo savo žinių joniškiečiams. Paklausė, gal kas žino, kodėl vienu metu apie Plokščius kalbėjo visas pasaulis. Pasirodo, ūkininko laukuose, prie kurių buvome, jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metu nukrito rusų naikintuvas. Apie tai rašė ir kalbėjo viso pasaulio žiniasklaida.

Netrukus joniškiečiai leidosi laiptais prie šaltinio, apie kurį sklando legenda, kad jo vandeniu vienas turtingas žmogus išgydė savo dukrelės…

Po valandėlės apsilankėme ir medinėje Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, veikiančioje nuo 1868 metų ir turinčioje unikalų varpą. Joje pasėdėti mums maloniai leido ūkiškasis bažnyčios klebonas. Kuomet gidė Gražina mums jį gyrė, joniškiečiai kone balsu šaukė, „Ir mes turime puikų ūkišką kleboną“.

Plokščiuose gyvenusio teisėjo Petro Kriaučiūno sodyboje rinkdavosi lietuvių kultūros veikėjai Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kiti.

Kaip sakė, pats V. Kudirka, Plokščių apylinkių gamta jam buvo tarsi Alpės. Kalnus atstodavo Vaiguviškių piliakalnis ir aplinkinės kalvos, o kalnų upę priminė nuo kalno sruvenantis Vaiguvos upelis. Dabar šis upelis tapo kone didžiausia Plokščių įžymybe ir turistų traukos centru, nes Vaiguva yra vienintelė Lietuvos upė-gatvė.

Vieni basomis žingsniavo upės-gatvės šlapiais akmenėliais, kiti pėdino šalia esančiu puikiai įrengtu taku ir smalsiai apžiūrinėjo įvairius meno eksponatus: įspūdingas gerves, rąstų sienelę su langais, medžių raižinius ir kitokias grožybės. Kadangi upės gatvės šlaituose dunksojo kelios sodybos, tai privažiuoti prie jų automobiliu buvo vienas kelias – Vaiguvos upė-gatvė. Pakvėpavę tyru oru ir pasigėrėję gamta iškeliavome Kauno rajono link. Stabtelėjome prie Lietuvos upių tėvo – Nemuno, pasigrožėjome apylinkių gamta, pakvėpavome tyru oru, užkandome ir pajudėjome namų link.

Trečiojo amžiaus universitetą, kaip sakė Joniškio švietimo centro direktorė Rasa Kelpšienė, šiuo metu lanko 370 joniškiečių. Jame yra dešimt fakultetų. Vienas iš jų – Dvasinio tobulėjimo fakultetas, kurį pamėgo apie 100 joniškiečių.

Teksto autorė – Birutė KYBARTIENĖ