Interviu su Joniškio švietimo centro Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekane Stefanija Grigaliūniene.

-Mąstančius joniškiečius džiugina ir stebina Jūsų darbštumas bei energija, kuomet užuot pasyviai sėdėjusi namuose, prie televizoriaus, Jūs sunkiai dirbate, kad pradžiugintumėte kelias dešimtis žmonių. Koks tas Jūsų, Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanės, darbas kitų gerovei? Kodėl tą darote?

-Mėgstu keliauti, pažinti, o ką pažįstu, tuo noriu pasidalinti su žingeidžiais joniškiečiais. Dekanės darbas savanoriškas, tam aukojamas mano laikas, gebėjimai, žinios, informacijos sekimas. Sustyguoti, kad ir vienos dienos kelionę reikia sudaryti maršrutą (kilometrai, lėšos), su lankomais objektais suderinti laiką ar kas nors pristatys tą objektą, ar teks pačiai. Palengvinant savo dalią, samdome gidus, bet ne visada, nes pamąstau apie senjoro piniginę. Ji – ne bedugnė. Televizorius – ne man.

-Papasakokite, ką šiais metais nuveikėte? Kas Jums suteikė daugiausia džiaugsmo?

-Šių metų veiklai aprašyti reikėtų kelių lapų… Daug gerų renginių įvyko, bet širdį glosto „Jurginės Ežeikiuose“, Velykinių puošmenų gamyba su Rima Skirvainiene, savi jautėmės Daunoravos Joninėse, kelionės Užnemunėmis, po Pasvalio rajoną ir kt.

–Kaip supratau, nemažai organizuojate ekskursijų ir kelionių joniškiečiams. Kaip Jums pavyksta į vieną autobusą susodinti įvairaus išsilavinimo ir amžiaus bei skirtingų poreikių joniškiečius?

-Šiai metais į fakulteto veiklą įsijungė trečdalis naujų žingeidžių narių. Jie nori veiklos, o ne egzistuoti sąraše. Amžius, visi senjorai, bet tarp jų gali būti skirtumas iki 40 metų. Išsilavinimas neturi reikšmės, svarbu žmogiškumas, vienas kito supratimas, palaikymas. Juk mums toks amžius, kada reikia bendravimo. Tai ir bendraujame keliaudami, organizuodami renginius, juose kurdami. Kiekvienas, jei nori, randa sau veiklos.

-Ar visuomet pasiseka patenkinti jų poreikius? Kas džiugina, o kas slegia?

-Kažkaip poreikiai sumažėjo iki to, ką aš pasiūlysiu, nes dažnai siūlau girdėtas, bet nelankytas, su įdomiomis istorijomis vietas.

-Pamenu, prieš daugybę metų Jūs dirbote inspektore tuometiniame Joniškio švietimo skyriuje, kaip čia patekote? Iš aukštosios mokyklos suolo ar iš darbavietės? Ką Jūs tuomet dirbote Švietimo skyriuje? Už ką buvote atsakinga?

-Susirgus darbuotojai, kuri rūpinosi vaikų globa ir rūpyba, reikėjo žmogau, nes ši veiklos sritis laukti negalėjo, kol darbuotoja pasveiks. Tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas A. Lidžius pakvietė pavaduoti, o po trijų mėnesių tapau nuolatine švietimo skyriaus metodininke, atsakinga už vaikų globą ir rūpybą bei mokyklų aprūpinimą techninėmis mokymo priemonėmis. Kito pareigybės, bet vienuolika metų rūpinausi vaikų gyvenimu, ypač nedarniose šeimose. Pabodo būt atsakingai už asocialių tėvų elgesį su savo vaikais, grįžau į tikrą pedagoginį darbą, mokyklą

-Atsimenu laikotarpį, kuomet kartu su pediatre S. Miliniene važiuodavome į rajono kaimus, kuriuose lankydavome šeimas, kuriose buvo neprižiūrimi vaikai. Kas Jums labiausiai įstrigo iš tų metų? Ar, Jūsų manymu, tai buvo geras ir reikalingas darbas?

-Esi vienas, tau padeda visuomenininkai, vaikų teisių inspektoriai mokyklose, darželiuose. Buvo atsidavusių visuomenininkų, kaip Kriukuose mokytoja Ona Vilimaitė, Kalnelyje – mokytojas Kazimieras Butkus. Abu jau Anapilyje. Ačiū jiems už pagalbą, tikrą požiūrį į darbą, nesvarbu koks jis. Yra daug faktų įstrigusių iš tų metų, bet negaliu jų atskleisti, nes atpažins save, būsiu pažeidusi asmens apsaugą. Darbas reikalingas, bet ar dirbančiajam geras? Ne. Reikalavimai nesąmoningi. Pasiklausai ministerijos tikrintojų ir galvoji: „Kas čia negerai? Turiu beveik šimtą nedarnių šeimų ir turiu neleisti daugiavaikėms gimdyti daugiau vaikų. Kaip? Uždengt ranka kiekvienai?“

– Kai vėliau išėjote iš Švietimo skyriaus, kur Jūsų gyvenimo kelias pasuko tada?

-Nesvarbu, kad dirbau Švietimo skyriuje, pamokų visada turėjau.Į Švietimo skyrių išėjau iš Neakivaizdinės vidurinės mokyklos, Krukų vidurinės mokyklos mokytojai išėjus į užtarnautą poilsį, liko laisva chemiko vieta, važinėjau ten, o iš skyriaus išėjau į Joniškio žemės ūkio mokyklą. Buvo metų, kai teko dirbti iškart trijose mokyklose, nes chemijos pamokų nedaug.

-Įstrigo ir tai, kai Jūs vadovavote Joniškio jaunimo ir suaugusiųjų mokyklai? Kaip apibūdintumėte darbą čia, kur, ne paslaptis, nesimokė patys gabiausi rajono vaikai, bet tie, kuriems mokslai sekdavosi sunkiau… Ir elgesys dažniausiai neblizgėdavo. Kaip Jums pavykdavo, kad Jūsų vadovaujamos mokyklos ne patys gabiausi rajono vaikai sugebėdavo įgyvendinti projektus ir laimėti Lietuvoje pirmąsias vietas?

-Kaip sudominti mokinį? Turi rodyti pavyzdį, dirbti kartu. Dar žinai, kad Jaunimo mokykla imli lėšoms. Yra norinčių kolegų tų brangių mokinių. Taip, moksluose mes nesiekėme aukštumų, bet ieškojome nišų, kur mes galime. Kraštotyra tapo mūsų arkliuku, kuriuo gelbėjomės nuo uždarymo. Vaikas yra žmogus ir gerbkime tokį, koks jis yra.

-Kaip manote, ar yra rajone daugiau negabių nei gabių mokinių ar tiesiog nemažai nenorinčių su jais dirbti pedagogų?

-Neskirstykime, nes visi vaikai mokosi kartu. Nebegali pasakyti:„ Nesimokai, eisi į jaunimkę. Specialiųjų poreikių vaikai kartu. Kiek mokytojui reikia pažinti vaikus, priruošti užduočių? Ne, gimiau pačiu laiku ir į tą galerą nebenoriu kelti kojos“.

-Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad dauguma šiuolaikinių gimnazistų neišlaiko valstybinių, pvz. matematikos, egzaminų? Vieni moksleiviai išlaiko, o kiti nebe. Kodėl taip? Kas čia negerai?

-Keičiasi mokymo programos. Prisimenu svarstom vidurinio ugdymo chemijos programas. Skaitom ir netikim. Ką mokysis mūsų mokiniai aukštojoj? Rašėm būdami Vilniuje, rašėm svarstydami metodiniame. Niekas nesikeitė. Reikalavimai didėja, o su jais nebesiseka eiti koja kojon.

-Ar lengviau Jums buvo dirbti su pedagogais ir vaikais, ar su dvasinio peno trokštančiais dabartiniais ekskursantais? Kodėl? Koks šio darbo skirtumas?

-Man darbas yra darbas, jei jau sutikau šią naštą nešti, tai nešu. Atmestinai nemoku.

Ar visą Lietuvą jau išmaišėte? Kur dar nebuvote? Apie ką svajojate? Beje, o iš kokio mūsų šalies kampelio esate Jūs? Ar Joniškyje jaučiatės gerai? Kodėl?

-Oi ne, ne visą. Dar daug kur reikia apsilankyti, o be to net per metus daug kas pasikeičia, o jei seniau būta, tai gali visai neatpažinti vietos.

Esu meilės tremtinė atitremta iš pačio gražiausio Žemaitijos kampelio – Varnių regioninio parko –  į tokias kaip stalas lygumas.

-Kas Jus paskatino dirbti (o gal tai – tik visuomeninė, neapmokama veikla) Trečiojo amžiaus universitete? Ar daugiau iš žmonių sulaukiate dėkingumo, ar pretenzijų?

-Ar daug yra norinčių visuomeninių pareigų? Pasiūlė, pakėlė rankytes ir sukis kaip išmanai. Tai ir sukuosi. Patarlė sako:„Be kelnių liksi, visiems neįtiksi. Visokių nuomonių yra, visokių reikia“.

-Ką norėtumėte sau ir Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dalyviams palinkėti?

-Visiems žingeidumo, savitarpio supratimo, noro pažinti, atrasti dar neatrastus lobius, o svarbiausia sveikatos. Būsime sveiki, keliausime, bedrausime.

-Nuoširdžiausiai ačiū už atsakymus, sveikatos ir stiprybės Jums.

Parengė – Birutė Kybartienė.

Kristinos Grigaliūnienės nuotr. – dekanė ir pedagogė Stefanija Grigaliūnienė.