Lapkričio dvidešimt devintosios, antradienio, pavakare, apie 17.52 val., Joniškyje, Miesto aikštės gatvėje įsikūrusiame Atvirame jaunimo centre darbuotoja aptiko permatomą maišelį, kuriame į foliją buvo susukta augalinės kilmės medžiaga, kaip įtariama, narkotikai.

Moteris nedelsdama informavo policiją. Pradėtas ikiteisminis tyrimas, bus aiškinamasi, kas atnešė narkotikus į Atvirą jaunimo centrą… Kiek yra žinoma, į Atvirą jaunimo centrą gali ateiti visi jauni žmonės. Ir jų čia susirenka visokių: darbuotojos juk rentgenu neperšvies kiekvieno…

Kad narkotikai klesti ir Joniškyje, ne kartą apie tai rašė Joniškio dienos ir policijos suvestinėse rašoma itin dažnai… Ant narkotikų meškerės užkimba ne tik eilinių piliečių vaikai, bet ir aukštesnes pareigas užimančių žmonių. Ne viena istorija sklido po Joniškį ir apie narkotikų „stumdytojus“ – prekeivius. Žmonės nesivaržydami, su pasipiktinimu minėjo pavardes, svarstydami, kad ponų vaikai išsisuks. Kas galėtų paneigti, kad jie buvo neteisūs?

Vieni iš narkotikų kraunasi turtus, perka brangius automobilius, namus, jachtas, o kiti nuodijasi ir pragaru paverčia savo ir artimųjų gyvenimą. Tai ar reikia dekriminalizuoti nedidelį narkotikų kiekį Lietuvoje?

Apie tai šneka kai kurie Laisvės partijos atstovai Seime, bet Seimo politikai tam tinkamo įstatymo iki šiol nepriėmė. Neseniai skaičiau žinomo, garbingas pareigas užimančio Lietuvos teisininko komentarą, kuriame be kita ko retoriškai svarstoma: „O kaip tada, jeigu bus priimtas įstatymas, mes viską sukontroliuosime?!“

Iš tiesų, kaip sukontroliuosime? Ar neapsunkinsime darbo policijos pareigūnams? Paleisime plono siūlo galą ir kaip tada „bus prisikasama“ iki narkotikų „stumdytojo“ – pardavėjo?

Bemaž prieš dešimtmetį teko būti Nyderlanduose, kur leidžiama naudoti mažą kiekį narkotikų, nusipirkti jų ir už tai nebaudžiama. Grįžtant iš Amsterdamo ir važiuojant Vokietijos, Kylio link, gidė perspėjo, kad prie Vokietijos sienos būsime tikrinami, ar nevežame narkotikų. Prie Vokietijos sienos sustabdžius autobusą ir pasieniečiams įlipus į jį, mūsų niekas neapieškojo, nes sužinojo, kad esame tuomet buvusio europarlamentaro Antano Guogos svečiai…

Ar kas nors iš mūsų galėjo vežti narkotikus? Netikiu, nes autobuse sėdėjo laikraščių leidėjai, redaktoriai ar jų pavaduotojai, europarlamentaro padėjėjai, kitaip tariant, sąmoningi ir atsakingi žmonės.

Nyderlanduose demokratija klesti šimtmetį ir gal net daugiau, o mūsų valstybė demokratijos laiptais kyla vos keli dešimtmečiai. Juk ne paslaptis, kad net kai kurie politikai, užmiršę, kad Lietuva – demokratinė valstybė, linkę į diktatūrą, eilinį žmogų laiko kone šiukšle, elgiasi valstybėje lyg nuosavame kieme. Kai tokia situacija, kai kurie Seimo nariai svajoja dekriminalizuoti mažą kiekį narkotikų? Ketina išleisti džiną iš butelio?

Sakytume, Lietuva dar nepriaugo iki to, kad būtų galima dekriminalizuoti mažą narkotikų kiekį. Laimė, kad Seime, valdančioje daugumoje, yra daugiau mąstančių žmonių, nors, kai toji dauguma sudaryta iš trijų atskirų partijų, priimti pačius geriausius, tinkamiausius sprendimus Lietuvos žmonėms nelengva.

Pamenu, kai buvau studentė, šviesios atminties dėstytojas Skirmantas Valiulis ne sykį buvo nusivedęs į užsienio kino filmų, kurie nebuvo demonstruojami eiliniams žiūrovams, pristatymus.

„Dauguma mūsų žmonių iki tokių filmų žiūrėjimo dar nepriaugę. Tai, ką mes matėme, jei bus parodyta visiems, dauguma supras iškreiptai, ir tai, ką užfiksuos filme, virs jų skleidžiamu blogiu“, – aiškino S. Valiulis mums, žurnalistikos specialybės studentams.

Narkotikai yra blogis, didelis blogis. Įvairiais būdais jie skverbiasi į mūsų šalį. Silpnus, bevalius žmones traukia lyg magnetas. Po truputį, po truputį ir – silpnieji negali atsispirti. Narkotikai brangiai kainuoja, tai išleidžia visas santaupas, pradeda lošti, vėliau vogti… Narkotikų padaugina, miršta.

Ne viena mama, šių eilučių autorei verkdama pasakojo apie prarastą dukrą ar sūnų. Jie dar buvo jauni, galėjo dirbti, gyventi…

Todėl labai neramina faktas, kad narkotikai aptikti net Joniškio atviro jaunimo centre, kuris buvo įkurtas ir gražintas tam, kad neturintys kur pasidėti po pamokų jaunuoliai ir merginos galėtų užsukti, išgerti arbatos ir turiningai praleisti laisvalaikį.

Teksto autorė – Birutė Kybartienė