Joniškio savivaldybėje – jau tik 18 434 rinkėjai, o renkame net 25 tarybos narius ir merą. Kam nedideliam rajonui reikia tiek daug savivaldybės tarybos narių?

Gerai įstrigo su Joniškio savivaldybe draugavusio Švedijos miesto Etten Leur mero pastebėjimas, kad renkame labai daug tarybos narių, kai Švedijos savivaldybėse – tik po septynis-devynis politikus. Beje, jie gauna uždarbį.

Uždarbį jau gauna ir dabartinių Lietuvos savivaldybių politikai. Todėl tarybos nariui reikia būti darbščiam ir išmanyti ne tik ekonomiką, finansus, teisę, bet ir žinoti, ko nori jų rinkėjas. Tačiau su rinkėju dažniausiai ir daugiausia kalbama tik prieš pat rinkimus…

Bet grįžkime prie labai sumažėjusio Joniškio rajono rinkėjų skaičiaus. Juk ir iš tų daugiau kaip aštuoniolikos tūkstančių rinkėjų – nemažai gyvena ir dirba kituose šalies miestuose ar net užsienyje, nors deklaruoti Joniškyje. Ir jie – dažniausiai studentai arba darbingo amžiaus žmonės. Jeigu Joniškio savivaldybėje prie urnų atėjo vos 48,36 proc. rinkėjų, peršasi nuomonė, kad negyvenantys rajone jauni žmonės galimai nesuinteresuoti balsuoti, jiems nesvarbu, kokie politikai valdys Joniškį, kai gyvena Vilniuje ar Kaune. Be to, nei iš Danijos, nei iš Norvegijos paštu nebalsuosi!

Estijoje yra galimybė balsuoti internetu, o Lietuvoje vis dvejojama. Kodėl? Jeigu, naudodamasis banko generatoriaus ar elektroninio parašo slaptažodžiais, gali pakliūti į Sodros, VMI ir kitus portalus, juose prieiti prie asmeninių duomenų, tai kodėl panašiai internetu negalima balsuoti per rinkimus?

Nors jau pirmajame rinkimų ture išrinktasis meras Vitalijus Gailius bus visos Joniškio savivaldybės vadovas, bet ar normalu, kad jis tegavo vos 8915 rinkėjų balsų arba mažiau nei pusę nuo visų rinkėjų?

Tačiau yra kaip yra. Manyčiau, kad žmonėms privalu atlikti savo pilietinę pareigą – eiti balsuoti – ir tuomet tikrai gyvensime skaidriau nei gyvename dabar. O tam reikia, kad šalies valdžia pagaliau priimtų sprendimą – galimybę balsuoti internetu.

Yra ir kitas jaudinantis reiškinys, kuomet politikai „išnyra“ tik prieš rinkimus. Prieš juos, pavyzdžiui, Joniškio miestas pasipuošė įvairiais vaizdiniais portretais. Jeigu politikas žmonėms žinomas, tai vaizdu demonstruojamas tik primins apie save, pakvies ateiti į rinkimus. O jeigu žmogus-politikas – kaip ir nežinomas, ką rinkėjas sužinos iš didžiojo plakato su žmogaus figūra (-omis)?

Mąstantiems rinkėjams balsuojant labai svarbios politiko skleidžiamos idėjos, kurias jis ketina įgyvendinti, jeigu bus išrinktas. Plakate prie žmogaus portreto sukurti įtaigų rinkimų šūkį, kuris apjungtų jo atstovaujamos partijos visas sumanytas idėjas, – sunki ir retam įkandama kūrybinė užduotis. Gal ir neblogas šūkis: „Mes už demokratiją Joniškio krašte!“, bet laimėti rinkimų šis šūkis nepadėjo, nes, kaip sakoma, nieko nauja – Lietuva jau seniai keliauja demokratijos keliu, esame demokratinė valstybė. Bet pavyzdžiui šūkis „Mes prieš autokratiją (arba vienvaldystę)“ būtų skambėjęs naujai ir buvęs ženkliai efektyvesnis.
Kadangi sukurti veiksmingą rinkimų šūkį – užduotis ne iš lengvųjų, kai kurios partijos ar politikai Vyriausiosios rinkimų komisijos išleistoje knygelėje prieš rinkimus apsiėjo be jų. Vienos partijos atstovė parašė tik kelis sakinius, kiti – visą puslapį kone abstrakčių frazių. Ką padarysi, kažin, ar susidomėję žmonės tuos sakinius skaitė?

Nors į Joniškio savivaldybės tarybą buvo renkamas tik meras ir 25 politikai, norinčių patekti į valdžią buvo 187. Vienos partijos į valdžią siuntė po 50-46 kandidatus, o kitos – vos 15, 23 kandidatus. Mąstant apie skaičius, peršasi išvada, kad kai kurios partijos į rinkimus siuntė kone visus savo narius. Kodėl taip?

Kaip kažkada yra sakęs vienas politikas: „Rinkėjas sąraše pamatys save, savo giminaitį, tai ir balsuos už jį, dar kaimynui pasiūlys“. Tarsi per rinkimus renkame ne rajono valdžią, o giminių ir kaimynų sueigą. Laimė, kad dauguma rinkėjų jau mąsto: iš sąrašų renkami ne tik giminės ar bendradarbiai, bet ir patys geriausi… Politikai? Ne, žmonės. Giminės, pažįstami…

Būtų galima paanalizuoti, kokių profesijų žmones, politikus išrinko joniškiečiai, bet tai būtų jau kitas rašinys.
Teksto autorė – Birutė Kybartienė