Kaip ir kasmet, sausio tryliktosios rytą, uždegu ant kambario palangės pastatytą žvakutę ir susimąstau… Prabėgo trisdešimt vieneri metai nuo 1991-ųjų sausio tryliktosios, tačiau tai, kas tuomet išgyventa, neblėsta iš atminties. Buvau pirmosios demokratiškai išrinktos Joniškio savivaldybės tarybos narė, dienraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentė. Bemiegė sausio dvyliktosios naktis, kuomet buvo užgrobtas Lietuvos radijas ir televizija, kuriame 10 metų dirbau, nutilo radijas ir užgeso televizoriaus ekranas. Buvo labai baisu, bet antrą valandą nakties pasigirdo žodžiai iš Sitkūnų radijo stoties… Balsas prilygo stebuklui. Buvo pasakojama, kas vyksta Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos, radijo ir televizijos, televizijos bokšto. Lietuvių ir užsienio kalbomis. Kaip vėliau paaiškėjo, ne tik mes, Lietuvos žmonės, bet ir visas pasaulis sužinojo, kas vyksta. Apie Sitkūnus praėjusį sekmadienį papasakojo Lietuvos televizijos laida: „Istorijos detektyvai“ (vedėjas V. Savukynas).

Tačiau prieš trisdešimt vienerius metus sausio tryliktosios darbo diena „Šiaulių krašto“ laikraštyje buvo nelengva: jau žinojome apie aukas, okupantų tankų traiškytas prie Vilniaus televizijos bokšto ar Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos laisvės gynėjų laidotuves… Rengėme publikacijas, leidome laikraščius… Iš Vilniaus sugrįžo prie Lietuvos radijo ir televizijos budėjusi kolegė Elona Janulytė-Limantienė. Sakė, kad nuo tankų, traiškančių žmones, gaudesio, spengia ausyse. Žurnalistė pasakojo tai, ką matė, ką išgyveno. Pamenu, į Vilnių, prie savo buvusios darbovietės, sausio dvyliktosios rytą ketinau važiuoti aš ir rengti reportažus, tačiau Elona mane subarė: „Nevažiuok, tavo namuose – trys vieni maži vaikai. Verčiau keliausiu aš.“

Tuomet nei ji, nei aš nežinojau, kad okupantų tankai traiškys Lietuvos laisvės gynėjus…

Elona, laimė, grįžo. Kitaip, graužtų sąžinė. Sausio 13-oji – man labai svarbi diena. Todėl kaskart uždegu žvakutę, taip pagerbdama Laisvės gynėjus.

Šiandien, dvyliktą valandą kompiuteryje įsijungiau Lietuvos televiziją. Taip ketinau pabūti su tais, kurie mini Sausio tryliktąją. Nesu iš tų, kurie verkia, tačiau šiandien, žiūrėdama tiesioginę transliaciją iš Nepriklausomybės aikštės, verkiau.

Iš publikacijų žinojau, kad vadinami maršistai, nepatenkinti velniai žino kuo (atleiskite už išsprūdusius žodžius) Vilniuje organizuoja mitingą, bet kad jie bus Nepriklausomybės aikštėje ir staugs įsiutusių žvėrių balsais bei griausmingai pūs dūdas, netikėjau. TAI AUKŠČIAUSIO LAIPSNIO CINIZMAS. Staugti Sausio tryliktąją, kuomet kalba Seimo Pirmininkė ar Ministrė Pirmininkė, netgi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbė, vienuolė, viena iš šiųmetės Laisvės premijos laureačių – cinizmas. Šios Kronikos pirmasis leidėjas (1972 m.), buvęs Simno parapijos kunigas, dabar kardinolas Sigitas Tamkevičius žiniasklaidai dar taikliau pastebėjo: „Viešpatie, pasigailėk, nes jie nežino, ką daro. Suprantu, kad žmonės gali būti nepatenkinti kai kuriais Seimo ar Vyriausybės sprendimais, bet tokią dieną, Lietuvos laisvės dieną… Ir dar Nepriklausomybės aikštėje, kur vyksta iškilminga Laisvės dienos ceremonija, man trūksta žodžių.“

Kodėl šią dieną, Sausio tryliktąją, leista organizuoti nepatenkintųjų mitingą? Ar tai – ne klaida leisti tokią dieną mitinguoti nepatenkintiems?

„Nereikia jų vadinti žmonėmis“, – apie staugiančiuosius be kita ko žiniasklaidai pasakė 1991 m. sausio tryliktąją buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, prof. Vytautas Landsbergis.

Šių eilučių autorei maištaujančių staugimas prie Nepriklausomybės aikštės prilygo nedorėlio sūnaus spjūviui ant motinos, kuri jį, sunkiai dirbdama, išaugino… Manė, kad bus Žmogumi, o anam ragai ir nagai išaugo.

Tiesioginės transliacijos metu kamera užfiksavo Vilniaus mero veidą. Remigijus Šimašius atrodė sutrikęs. Galimai nenumatė, kad taip bus… Beje, kieno pakiša tas staugimas Nepriklausomybės aikštėje? Negi kokio nors agresyvaus, karu grasinančio kaimyninės šalies pono?

O kas tie keli šimtai, na, keli tūkstančiai kaskart mitinguojančių? Kameros akis fiksavo, o aš ją sekiau. Žiū, vienas, kitas stengėsi patekti į Seimą, bet Lietuvos žmonės jų neišrinko. Dar kiti norėtų ten pakliūti, nes nesiseka verslas ar nesugeba (o gal nenori) dirbti. Arba štai anas iš sporto aukštumų nukrito ant žemės ir jau nebeatsikels. Dar kiti bijo skiepo ir šaukia taip balsiai, kad ir kiti bijotų. Blogiausia, kad ne vienas ant kitų rėkęs nė šešiasdešimties nesulaukė ir iškeliavo Anapilin nuo koronos. Dar kiti gavo trokštamo už dyką žiniasklaidos dėmesio – buvo filmuojami, kalbinami…

Niekas neapdraustas nuo klaidų. Ir valdžia padaro klaidų. Bet būti valdžioje – nelengva, staugimu nepavadovausi. Bet šita valdžia, jos dauguma Seime, išrinkta žmonių, kurie nemitinguoja, nestaugia, kurių – ne trys šimtai, ne pora tūkstančių… Gal vertėtų apie tai pamąstyti ir užsičiaupti. Bus kiti Seimo rinkimai… Bet patikėkite – jūs, Sausio tryliktąją staugę Nepriklausomybės aikštėje, į Seimą nepakliūsite. Kodėl?

Šiųmetės sausio dvyliktosios vakaras prie Nepriklausomybės paminklo. Čia susirinko keli šimtai žmonių, kone vien jauni. Matant juos, širdis džiaugėsi: Lietuva gerame kelyje.

Birutė KYBARTIENĖ