Pasirinkęs ne dainininko ar muzikanto, bet inžinieriaus kelią, Paulius Jurgaitis dar niekada nepasigailėjo. Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos technikos inžinieriaus darbą derindamas su choro repeticijomis, jaučiasi savo vietoje.

Jauną vyrą motyvuoja žiūrovų ovacijos ir draugų bei pažįstamų nuoširdūs atsiliepimai po koncertų, o būti profesionalioje scenoje, kur klesti didžiulė konkurencija, ne jo charakteriui. Akordeonistų konkursų laureatas, konkurso „Dainų dainelė“ dalyvis, daugelio festivalių, sukviečiančių tūkstantines žiūrovų minias, atlikėjas, balių muzikantas, choro artistas – gal dar ir ne visi keliai, kuriais su džiaugsmu žengė ir toliau žengia daugeliu talentų apdovanotas ligoninės darbuotojas.

Į chorą – su kvietimu
Medicinos įrangos technikas dideliame ligoninės kolektyve nėra labai žinomas žmogus. Tačiau Paulių Jurgaitį pažįsta dauguma, ypač po pasirodymo su ligoninės choru. Dažną nustebino ir sužavėjo Respublikinės Šiaulių ligoninės mišraus choro „Musica Vitae“, vadovaujamo Rimanto Narkaus, pasirodymas Šiaulių katedroje bei Chirurgijos klinikos konferencijų salėje vykusioje šventėje. O kai uždainavo solistas Paulius, žiūrovai visą dainą lingavo į taktą iškėlę rankas ir plojo atsistoję.

Prieš porą metų bendradarbį į chorą pakvietė skyriaus gydytoja Silvija Sagatienė, pati dainuojanti ligoninės darbuotojų chore. „Buvo Nefrologijos skyriaus šventė, kur teko dainuoti. Visiems daina
ir dainavimas patiko, o gydytoja S. Sagatienė pasiūlė ateiti į ligoninės chorą“, – prisiminė vaikinas. Repetuoja choristai du kartus per savaitę, bet Pauliui dėl darbo specifikos ne visada pavyksta repeticijose dalyvauti. Vadovas R. Narkus nespaudžia: „Paulius prisiderins, viskas su juo gerai“.

Pauliaus platus balso diapazonas, jis gali dainuoti ir bosu, ir tenoru, tad kurio balso chore trūksta, su
tais vadovas ir pasiūlo dainuoti.

Didelį įspūdį publikai ir jam pačiam paliko pasirodymai Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus katedroje su berniukų choru „Dagilėlis“ prieš „Covid-19“ pandemiją bei metams baigiantis. Tačiau prieš ligoninės kolektyvą pasirodymas šventiniame renginyje „Tebūnie Kalėdos“ Pauliui buvo pirmas.

„Solinę dainą ekspromtu sugalvojom. „Paulius dainuos, o mes pritarsim“, – nusprendė choro vadovas R. Narkus. Ir Paulius uždainavo, pritardamas sau gitara. Tokio pripažinimo Paulius nesitikėjo. Ne tik pasirodymo dieną, bet dar po jos žmonės sveikinosi sutikę medicinos įrangos techniką ir spaudė delną, sakydami: „Pauliau, koks tu šaunuolis!“

Į sceną – su senelio akordeonu
Su akordeonu Paulius Jurgaitis susidraugavo nuo antros klasės. Tėveliai sūnų nuvedė į Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklą. Pradžioje buvo nusprendęs, kad mokysis groti gitara. Eidami mokyklos koridoriumi, sutiko muzikos mokytoją Danutę Poliakienę, kuri, išgirdusi Pauliaus norus, patarė pirmiausia mokytis groti klavišiniu instrumentu, nes, pasak jos, gitara skambinti visi išmoksta. Paklausė tėvai patarimo, pritarė jiems ir Paulius.

Tais metais į akordeono klasę įstojo 14 moksleivių. Po penkerių metų mokyklos baigimo diplomai buvo įteikti tik keturiems. Pauliaus manymu, ne visi atlaiko didžiulį krūvį, repeticijas, kurios, prasidėjusios po pamokų, trukdavo iki vėlumos. Tačiau kurie išlieka, su muzika lieka ilgam, nors ir nebūtinai profesionalioje scenoje.

Paulius Joniškio meno mokykloje aštuonerius metus lankė akordeono klasę. Teko būti ir konkursų laureatu, pelnytas ne vienas Lietuvos akordeonistų laureato diplomas. „Visada norėjau groti sunkiausias partijas, visada būti pirmas – orkestre, ar grupėje. Taip ir būdavo – duodavo man sudėtingiausias partijas ir grodavau pasimėgaudamas“, – prisimena Paulius nelengvus vaikystės metus, prabėgusius ne kieme su draugais ar futbolo aikštelėje, bet su akordeonu rankose.

Groti teko brangiu, kokybišku, itališku „Manfrini“ akordeonu, kokį anais laikais buvo labai sunku gauti. Tai buvo senelio, puikiai Joniškio krašte žinomo akordeonininko, akordeonas, ir Paulius juo labai didžiavosi ir saugojo. Meno mokykloje įprastai vaikai mokosi penkerius metus, bet Paulius čia praleido aštuonerius –
mokytojai prašė, kad liktų toliau groti orkestruose. „Būdavo, po pamokų skubu tiesiai į Meno mokyklą. Grįždavau namo vėlai. Vaikystė visa mokslui ir muzikai atiduota. Dirbti tekdavo ir savaitgaliais, ir per šventes. Mokytojai labai skatino, tai ir stengdavomės, dirbome iš širdies“, – su nostalgija Paulius prisimena vaikystės metus.

Skatino neapleisti muzikos ir tėvai, labai motyvavo ir mokytojai. Tačiau Paulių iki šiol labiausiai „veža“ grįžtamasis publikos ryšys, kai žiūrovai ploja ar net prasideda ovacijos, kurių nestigo ir grojant akordeonu, kurio dėka Paulius nuo mažens buvo žinomas ne tik Joniškio mieste, bet ir visame Joniškio rajone, kur tekdavo koncertuoti.

Gitara skambinti išmoko pats
Kaip ir sakė pirmąją dieną menų mokykloje sutikta mokytoja, taip ir buvo – gitara skambinti mokytis Pauliui nereikėjo, šioje srityje jis savamokslis. Dainavimo taip pat specialiai nesimokė. Nebent per solfedžio pamokas, kurios, mokantis muzikos, privalomos.

Joniškio „Aušros“ gimnazijoje atsiskleidė dainavimo talentas. Todėl Paulius dėkingas klasės auklėtojai Kristinai Martinaitienei. Ji davė užduotį kiekvienam pamokai paruošti po dainą. Paulius nusprendė dainuoti, pritardamas sau gitara. Sužavėjo balsas ne tik mokytoją, bet ir klasės draugus ir pasipylė siūlymai imtis dainavimo. Nuo tada vaikino balsas skambėjo visose mokyklos, miesto šventėse – daug kur koncertuota, net „Dainų dainelės“ konkurse teko dalyvauti. Meno mokykloje vaikinas grodavo iš natų, namuose jo rankose akordeonas linksmindavo artimuosius jų paprašytomis melodijomis, o, į rankas paimta gitara ir sodrus balso tembras puikiai derėjo.

„Esu laimingas, kad žiūrovai mane myli ir gerbia. Nežinau, kas yra, bet galiu ir be didelių pastangų dainuoti, improvizuoti. Gal kažkas duota iš aukščiau. „Dievas davė ir drėbtelėjo“ – teko išgirsti ne kartą. Repeticijos, aišku, duoda naudos balsui, prasidainuoju, bet nuolatinio darbo tikrai nereikia“, – atviravo Paulius.

Balių muzikantas – iš širdies
Grodavo ir dainuodavo jis ir giminių baliuose. Visa giminė daininga, gražiai dainuoja ir mama, bet Paulius – visada aukštumoje. Ypač seneliai palaiko anūką šiame amplua.

Baigęs gimnaziją ir įstojęs į Šiaulių universiteto elektronikos inžinerijos specialybę P. Jurgaitis ne tik mokėsi, bet, žinoma, ir muzikavo. Su kolega nusprendė drauge koncertuoti: vestuvėse, krikštynose ir kitokiose asmeninėse šventėse grodavo. Tuos laikus Paulius vadina „juodo darbo“ metais. „Grįžęs iš vienos šventės, numigęs kelias valandas, vėl keliesi ir važiuoji į kitą šventę.

Nuovargis didelis, visą sielą atiduodi pasirodymui ir žmonėms. Dar buvo studijų laikai, reikėjo lankyti paskaitas. Buvom jauni, ištvermingi, bet labiausiai motyvavo ir energijos teikė žmonių palaikymas, liaupsės, kai uždainuodavau savo bosu“, – šypsosi Paulius, prisimindamas trejus metus trukusį „balių“ laiką.
Neatsisako jis kvietimų dainuoti šventėse ir dabar. Prieš du-tris mėnesius buvo jubiliejus, į kurį susirinko pilna Joniškio kultūros centro salė. „Buvo labai malonu dainuoti bardų dainas, pritariant sau gitara“, – sėkme dalinosi atlikėjas ir neslėpė, kad jį džiugina ta žmonių pagarba, dėkingumas, nes tai motyvuoja. Teko dalyvauti ir muzikos festivaliuose, kuriuose didžiosios Lietuvos žvaigždės dainuoja, o jų pasižiūrėti ir paklausyti susirenka daugybė žiūrovų. Ragino draugai dalyvauti ir muzikiniuose projektuose, ypač į „Lietuvos balsą“ ne vienas žadėjo užrašyti. Bet Paulius to nenori, nes jis patenkintas ta situacija, kurioje yra dabar.

Siekė stabilesnio gyvenimo
Būdamas mokyklos suole, Paulius jau žinojo, kad nesieks profesionalaus muzikanto profesijos, nes galvojo ne tik apie tai, kas patinka, bet ir apie tai, iš ko reikės gyventi. „Daug jau žinojau apie muzikantų ir dainininkų gyvenimą: apie milžinišką konkurenciją, nesutarimus ir susitarimus. Todėl jau devintoje klasėje sustiprintai mokiausi fizikos, nes buvau nusiteikęs, kad rinksiuosi ne muziką, bet tiksliuosius mokslus“, – prisiminė Paulius.

Elektronikos inžinerijos biomedicinos mokslų sritį pasirinkęs P. Jurgaitis, Šiaulių universitetą baigė su LR Seimo padėka. Gavę diplomą ir atlikęs praktiką, įsidarbino vienoje įmonėje, kur teko dirbti trejus metus. Atsitiktinai internete pastebėjęs, kad Respublikinėje Šiaulių ligoninėje skelbiamas konkursas į medicinos technikos inžinieriaus specialybę, nusprendė dalyvauti pokalbyje ir konkursą laimėjo.
Nuo 2019 metų Paulius Jurgaitis dirba ligoninėje dializių įrangos inžinieriumi. Be to, drauge su kolega prižiūri Ausų, nosies, gerklės, Infekcinių ligų, Laboratorinės diagnostikos skyriaus medicinos įrangą, kuri taip pat genda. Šiame darbe būtina nuolat tobulėti. Ir dabar Paulius ruošiasi vykti į tobulinimosi kursus Vokietijoje.

Daugiausia darbo medicinos įrangos technikams Nefrologijos-toksikologijos skyriaus Dializių poskyryje. Aparatūra, skirta pacientų dializei, labai jautri, sudėtinga, ją reikia ir kalibruoti, ir prižiūrėti. Medicinos technikui, kaip ir medikams, tenka vykti į skubius iškvietimus. Kai reanimacijoje gulinčiam pacientui reikia skubios dializės, važiuoja visa komanda: gydytojas, slaugytoja ir medicinos įrangos inžinierius. Labiausiai Pauliui patinka tai, kad rutinos šiame darbe nėra, kad reikia nuolat tobulėti. „Dabar esu susikoncentravęs į šią sritį, o kur ateityje gyvenimas nuneš, niekas nežino“, – nusišypsojo iš Joniškio kilęs talentingas ir gabus jaunas žmogus.

Tekstas ir nuotr. – Zitos Katkienės