Rytiniame Joniškio pakraštyje esančiuose kolektyviniuose soduose žmonių jau beveik nėra. Tik viena kita darbšti sodininkė randa darbo ir triūsdama kelias valandas kvėpuoja tyru oru, gėrisi vis dar žydinčiais jurginais ar serenčiais.

Geltonas ar rusvas serentis – ištverminga gėlė: žydi iki stiprių šalnų. Be to, savo kvapu išvaiko kenkėjus nuo morkų, kopūstų, pomidorų…
Joniškio rajone šį rudenį šalnų dar nebuvo, netgi tokių, kurios pakastų jurginų žiedus. Prieš kelis dešimtmečius būdavo, kad jau rugsėjį šalnos pakando jurginus. Tačiau pernai pirma žymesnė šalna mano sąsiuvinyje „Sodo darbai“ užfiksuota tik lapkričio devintąją: naktį pabalo stogai, spygliuotieji augalai buvo apšerkšniję, o sodų tvenkinio vanduo pasidengė ledu, tačiau diena buvo saulėta. Kvapniosios spalvingosios leukonijos tebežydėjo, net pasnigus, o pirmąkart pasnigo pernai lapkričio dvidešimt trečiąją. Sąsiuvinyje užfiksuota, kad gruodžio 6 d. Joniškyje buvo 15 laipsnių šalčio, o naktį – septyniolika.

Bet grįžkime prie šiųmečio lapkričio. Tai – lapų kritimo mėnuo, bet vaismedžių lapai šiemet jau beveik nukritę, parudavę. Pastebėjau, kad kai kurie sodininkai nuo žaliosios vejos jų negraibsto: negražu, be to, po jais žolė miršta, pavasarį atverdama tuščius plotelius. Lapus graibstau tik metaliniais virbais grėbliu. Nelengva, bet grėblio virbai žalioje paklotėje palieka skylutes, kaip sakoma, įleidžia oro, išdrasko samanas, todėl veja kitąmet bus gražesnė.

Sugrėbtus lapus kompostuoju. Žinoma, ant jų viršaus reikia užberti žemių, tuomet lapai gražiai supūva, yra puikaus komposto. Nukritusius lapus galima kompostuoti ir šiukšlėms skirtuose juoduose maišuose. Pora metų laikyti pavėsyje jie virs vertingu kompostu.

Sugrėbtus lapus galima panaudoti ir gėlyne. Padengti jais hortenzijas ar kitus augalus, kad šalnos nepakastų šaknų. Žinoma, būtų puiku, jeigu ant lapų dar užbertume medžių žievių ar durpių.

Prisipažinsiu, šiais metais šiek tiek vėluoju su rudens sodo darbais. Dar reikia apdengti tinklu šilauoges, kad nenugraužtų kiškiai, sukasti žemę šiltnamyje, kuriame jau gražiai suvešėjo žalia trąša – garstyčios. Kitame šiltnamyje jos dar tik dygsta. Pavyzdžiui, polikarbonatiniame šiltnamyje pernai jas apkasiau tik gruodžio trečiąją. Garstyčios lauke gali išgyventi 5 laipsnius šalčio. Šiame šiltnamyje – šilčiau, turiu vilties, kad didelės šalnos žemės neužklups, ir jos spės užaugti.

Braškes ir spalio pabaigoje (21 d.) pasodintus česnakus, kaip ir kasmet, ketinu apdengti agroplėvele. Dar reikėtų aprišti antramečius sodinukus ir apsaugoti, kad nenugraužtų zuikiai. Ypač jie mėgsta lietuvišką obelų veislę „Auksis“. Pernai lapkritį nubalinau medelius. Ar šiais metais spėsiu, neaišku. Tuomet, jei oras bus palankus, šio darbo reikės imtis kitąmet, vasarį. Vaismedžių kamienai balinami ne kad būtų gražiau, bet nuo kaitrių pavasario saulės spindulių ir nuo kenkėjų.

Būtina pasirūpinti ir remontantinėmis avietėmis, kurios nuo rugpjūčio iki šiol džiugina uogomis. Kadangi šioms avietėms sode – dar tik antras ruduo, kyla nemažai klausimų. Išnaršiau internetą ir neradau atsakymų į juos. Tai, kas mane domina, sužinojau tik iš Linkaičiuose sodininkystės ūkį turinčio Rimanto Stankūno. Domiuosi sodininkyste ir pastebėjau, kad internete prirašyta ar parodoma visko, bet dažniausiai tai, kas labai svarbu, nutylima. Ačiū verslininkui R. Stankūnui, prekiaujančiam itin geros kokybės sodinukais, už naudingus patarimus. Beje, perkant sodinukus, jis papasakoja, kaip reikėsią auginti. Daug gerų sodininkystės patarimų esu gavusi ir iš buvusio namo kaimyno, šviesios atminties mokytojo Vytauto Gausmano, iš sodininkų, apie kuriuos teko rašyti…

Ar sodininkystė gali būti hobi? Gali. Bet tai ir užaugintos įvairios daržovės, vaisiai, daugiau kaip dešimt rūšių įvairių uogų. Žemė, sodas – tai sveikas maistas kūnui ir puikus laiko praleidimas gryname ore. Kaip sakoma, suleidi rankas į žemę ir pamiršti visas bėdas.

Teksto autorė – Birutė Kybartienė