Šiandien, sausio dvidešimt ketvirtąją, Vilniuje prasidėjo ūkininkų piketas. Atvyko žemdirbiai į sostinę iš vakaro ir ne su šakėmis, bet su galinga ir brangia žemės ūkio technika.

Ar tarp jų yra Joniškio rajono ūkininkų? Manau, kad yra. Ar tarp jų yra ūkininkų milijonierių? Manau, kad yra ir, tikėtina, nemažai. Ar aš, asmeniškai, pritariu, ūkininkų maištui? Tikrai ne. Solidarizuojuosi su Nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų pozicija. Pritariu www.joniskiodienos.lt el. laišku atsiųstoms mintims. Cituoju:

„Pilnavertiškai funkcionuojančios, neužterštos ir nenuskurdintos ekosistemos, jose tarpstanti biologinė įvairovė, švarus vanduo yra bendras mūsų visų viešasis gėris, todėl, ieškant kompromiso tarp ūkininkų keliamų reikalavimų ir aplinkos apsaugos normų, turi būti paisoma viešo intereso. Kompromisai turėtų būti daromi tik tuomet, kai numatomi sprendimai nedaro žalos gamtai, yra taikomi papildomi socialiniai saugikliai, užtikrinamas ekosistemų funkcionavimas bei apsauga nuo neigiamo poveikio ir t.t.“

Pateiksiu ir žurnalistinius pastebėjimus. Prisipažinsiu, labai patinka sodininkystė. Manieji sodų sklypai yra kraštiniai, vakaruose ribojasi su pagrindiniu taku, už kurio – Joniškio savivaldybės žemė. Anksčiau joje augo žolės, iš kurių dažnokai išlįsdavo kurapkų pulkeliai, po pievą vaikščiodavo gandrai ir čiulbėdavo daugybė paukščių. Tačiau dabar, gal dešimtmetis, Joniškio seniūnija šią žemę nuomoja ūkininkui, kuris joje augina rapsus ar javus.

Nors aplinkosaugininkai griežtai draudžia šviesiuoju paros laiku purkšti ar tręšti lauką, tačiau ūkininkas nesivaržo tai daryti kada tik užsinori, nesvarbu, ar soduose triūsia žmonės. Ir daugumai kitų ūkininkų aplinkosaugininkų taisyklės – nė motais. Kaip žmonės sako, rūpi tik pelnas ir milijonai? Esu parašiusi daugybę publikacijų apie Lietuvos ūkininkus, lankiausi jų namuose, todėl puikiai žinau, kaip jie gyvena, kiek pinigais jiems padėjo Valstybė ir Europos Sąjunga. Ar reikia ponams ūkininkams dejuoti? Kai kurie kone verkia, kad reikia atstatyti pievas, o man ašaros byra, nes gaila išnaikintų daugybės kurapkų, gandrų ir kitokių paukščių.

Kolegės žurnalistės per televiziją vadina juos „mūsų maitintojais“, o aš šypsausi, nes užsiauginu beveik viską be chemijos (bulves, įvairiausias daržoves, net arbūzus ir Čili pipirus). Valgau chemikalais nepurkštus obuolius, įvairias uogas, tik javų neauginu, todėl duoną priversta pirkti, nors valgau jos mažai, žinoma, kartkartėm tenka naudoti miltus.

Dauguma žmonių neturi pasirinkimo, nes negali užsiauginti daržovių, mieliau perka jas iš prekybos centrų. Nereikia dirbti, ateini ir nusiperki… Prisimenu, kad minima, Joniškio seniūnijai priklausanti žemė, anksčiau buvo išdalinta sklypeliais žmonėms, kad jie užsiaugintų daržovių. Dabar čia darbuojasi tik ūkininkas.

Savo traktoriais ūkininkai išverčia duobes žvyrkelyje. Ir šiandien jie su galingais traktoriais lamdo, gadina Lietuvos širdies – Vilniaus – grindinį. Sostinės valdžios atstovas išsitarė, kad už sugadintą grindinį privalės atsakyti ūkininkų streiko organizatoriai. Bet taip ar bus?

Nemalonu, kad prie ūkininkų šliejasi vadinami mažieji politikai, kurie priklauso partijoms, nesančioms reitingų aukštumose ir į Seimą, tikėtina, nepateksiančioms. Prisišliejimas prie streikininkų – noras bet kokia kaina veltui pasireklamuoti prieš rinkimus? Bet ar nebus atvirkščiai, daugumai Lietuvos žmonių, nebūtinai aplinkosaugininkams ar gamtą mylintiems, nepatinka šis ūkininkų streikas. Žmonės sako, kad kitiems yra ir blogiau…

Pagaliau, stovime prie galimo pasaulinio karo slenksčio. Juk matome kas vyksta Ukrainoje, kone kasdien girdime Putino ir jo pakalikų grasinimus. Liejasi kraujas Artimuosiuose Rytuose. Nerimsta Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas… Neabejoju, kad streikuojančiais ūkininkais labiausiai džiaugiasi mūsų šalies priešai.

Pripažinkime, kad gyvename Lietuvoje gerai. O kai kurie, tarp jų ir Lietuvos ūkininkai, labai gerai, tai gal pradėkime mąstyti, mažiau verkšlenkime ir nedžiuginkime valstybės priešų.

Teksto autorė – Birutė Kybartienė